Meil?s keliai

Meil?s keliai Diana Palmer ?ilkas Jie susitiko Pary?iuje. Jaunut? mergina, Briana Martin, pad?jo ?monos netekusiam vyrui, Piesui Hatonui, i?sivaduoti i? nevilties… ir j? ?simyl?jo. Po met? j? keliai v?l susikerta. B?gdama nuo klastingo pat?vio, Briana randa prieglobst? Pieso viloje. Vyras pasi?lo slapta susituokti, bet jo ?irdis vis dar priklauso kitai… Diana Palmer Meil?s keliai Tavo ?irdies terapija Jausm? pasaulis, kuriame karaliauja meil?, verda aistros, d??ta ?irdys, pildosi slap?iausi tro?kimai ir l?kes?iai Ir visa tai – garsiausi? pasaulio ra?ytoj? laiko patikrintuose k?riniuose: intriguojan?iuose, u?burian?iuose jausm? romanuose ir ?eim? sagose PIRMAS SKYRIUS Raudonai apsirengusi moteris, eleganti?ka blondin?, stoviniavo prie?ais Monos Lizos paveiksl? su gerokai auk?tesniu tamsiaplaukiu vyri?kiu ir laid? kand?ias pastabas pranc?zi?kai. Vyras juok?si. Atrodo, juodu buvo link? u?trukti, bet ilga turist? virtin?, nekantraujanti i?vysti Leonardo da Vin?io ?edevr? Luvre, labai i?kalbingai lauk? savo eil?s. Vienas lankytoj? nusitaik? fotoaparatu su blykste ? am?in?j? ?edevr?, kur? saugojo keletas neper?aunamo stiklo sluoksni?, kol apsauga jo nepasteb?jo. Brianai Martin, ?sitaisiusiai visai netoliese, ant suolelio, nuo kurio viskas v?r?si lyg ant delno, lankytojai atrod? ne ma?iau ?dom?s nei meno k?riniai. D?vinti ?ortus ir berankovius mar?kin?lius, ?aliomis ??rin?iomis akimis, ?viesiais plaukais, perjuostais pranc?zi?ka juostele, per laib? pet? persimetusi kuprin? ji atrod? pagal savo am?i? – mokinuk?. Jai tuoj sukaks devyniolika. Ji buvo privile- gijuotos Pary?iaus mergai?i? mokyklos, ?sik?rusios kairiajame Senos krante, aukl?tin?. Tiesa, nelabai pritampanti prie likusi?j?, nes jos gimin? nebuvo nei turtinga, nei garsi. Briana buvo kilusi i? viduriniosios klas?s ir tik jos motinos antroji santuoka su tarptautiniu naftos magnatu Kurtu Braueriu suteik? jai galimyb? i?m?ginti ?? prabang? gyvenimo b?d?. Bet ne savo noru. Kurtas Braueris nem?go podukros. O dabar, kai jo naujoji ?mona Eva lauk?si k?dikio, jis nor?jo, kad Briana pasitraukt? i? j? gyvenimo. Internatin? mokykla Pary?iuje atrod? idealus variantas. Brianai buvo skaudu, kad motina neprie?taravo pat?viui. – Tau patiks, mieloji, – viltingai ?ypsodamasi tikino Eva, – gal?si i?laidauti iki valiai. Argi tai ne maloni permaina? Tavo t?vas gaudavo tik minimali? alg?. Jis i?ties netur?jo polinkio geriau gyventi. Tokios pastabos dar labiau komplikavo ir taip ?temptus Brianos ir jos smulkut?s ?viesiaplauk?s motinos santykius. Eva buvo miela, bet egoisti?ka b?tyb?, visada tykanti geriausios progos. Ji patrauk? paskui Brauer? kaip kareivis, ?ygio metu pakl?stantis pompasti?kam m??io planui. Brianos nuostabai, jos motina i?tek?jo ir tapo n???ia tepra?jus penkiems m?nesiams po dievinamo t?vo mirties. I? mielo, bet nedidelio b?sto Atlantoje jos persik?l? ? vil? Baham? sostin?je – Nasau. Kurtas Braueris buvo turtingas, nors Briana niekaip negal?jo nustatyti, koks gi tikrasis jo pajam? ?altinis. Atrodo, pat?vis buvo susij?s su naftos gr??ini? ?valgyba, bet jo biure Nasau, ? kur? jis retkar?iais u?sukdavo, lankydavosi keisti gr?smingos i?vaizdos vyrai. Braueris tur?jo namus Nasau, kelis vasarnamius Barselonoje bei Rivjeroje ir prabangi? jacht?, kuria plaukiodavo, kai ten apsistodavo. Limuzinai su asmeniniu vairuotoju ir tri?enkles pinig? sumas kainuojantys valgiai jam buvo ?prasti dalykai. Pirm? kart? gyvenime tapusi turtinga, Eva pasijuto savo stichijoje, o Briana, atvirk??iai, tapo labai nelaminga. Netrukus Kurtui ji ?kyr?jo ir jis suskubo pa?alinti j? sau i? kelio. Briana, kaip visada, labai susidom?jusi dair?si po Luvr?. ?i vieta tapo m?gstamiausia jos prieb?ga nuo to laiko, kai atvyko ? Pary?i?. Ji tiesiog ?simyl?jo ?iuos senus naujam gyvenimui atgimusius r?mus, kuriuose k? tik buvo atlikti dideli atnaujinimo darbai. Nors kai kurios permainos jai buvo ne prie ?irdies (ypa? giganti?kos moderniai atrodan?ios stiklin?s piramid?s), ji m?go ekspozicijas ir buvo pernelyg jauna, kad paj?gt? nusl?pti ?av?jim?si naujomis vietomis bei ?sp?d?iais. Jeigu jai ir tr?ko patirties, j? atpirko entuziazmas. Jos ?vilgsn? patrauk? vyras. Jis ?velg? ? ital? meistr? drobes, bet neatrod? itin susi?av?j?s. Ties? sakant, pan???jo, kad j? n? nepastebi. Jo akys buvo tamsios ir romios, o veid? vagojo gilios rauk?l?s, tarsi jam b?t? tek? patirti daug skausmo. Brianai jis atrod? ka?kur labai matytas. Tvirtas, tamsiais garbanotais plaukais su sidabrin?mis sruogomis. Auk?tas vyras, pla?iais pe?iais ir siaurais klubais. Ji pasteb?jo, kad vienoje rankoje jis laiko cigar?, nors ir neu?degt?. Matyt, puikiai ?inojo, kad tarp vis? ?i? rinktini? lobi? negalima r?kyti, bet nor?jo k? nors tur?ti rankose. Ji juk irgi da?nai pa?o savo nagus, kai b?na susijaudinusi. Galb?t cigaras saugo vyri?k? nuo ?pro?io kramtyti nagus. ?i mintis j? pralinksmino ir ji nusi?ypsojo. Vyras atrod? labai pasiturintis. D?v?jo kremin?s spalvos dry?uot? sportinio kirpimo ?vark? ir rusvai gelsvas kelnes. Kaklarai??io nery??jo. Ant de?in?s rankos rie?o blausiai bolavo auksinis laikrodis, o vestuvin? ?ied? jis m?v?jo ant kair?s rankos pir?to. Kadangi ir cigar? laik? kair?je rankoje, galima buvo daryti prielaid?, kad jis – kairiarankis. Vyras atsisuko, ir ji pamat? plat? tamsiai ?degus? veid?. Burna ry?tinga ir plati, l?pos plonos, nosis su kuprele. Ant smakro gal?jai ??i?r?ti ne?ym? rand?. Dideles rudas akis r?mino ve?l?s tams?s antakiai. Jis buvo patrauklus ir… labai matytas. Tik ji niekaip negal?jo prisiminti kur. O,taip! Kai pat?vis po vestuvi? sureng? vakar?l? savo verslo partneriams, ?is vyri?kis buvo tarp kviest?j?. Jis ka?kaip susij?s su statyb? verslu. Taip. L. Piesas Hatonas. Jis vadovauja Hatono statybos korporacijai, kuri specializuoja- si statydama transatlantines naftos platformas ir modernius daugiaauk??ius namus. Jis – garsus architektas, ypa? ?inomas gamtosaugos sluoksniuose. Konservatyv?s politikai jo nem?gsta, nes jis kritikuoja netinkamus gamtos apsaugos metodus. Visai neseniai mir? jo ?mona. Tiktai prie? tris m?nesius. Neatrodo, kad jo sielvartas b?t? atl?g?s. Ji prisiartino prie vyro, paker?ta jo i?rai?kos. Jis vis dar ?velg? ? paveiksl?, tarsi b?t? nor?j?s sudeginti j? ?vilgsniu. – ?is paveikslas tikrai nuostabus. Argi jums nepatinka? – paklaus? ji, steb?damasi vyri?kio ?giu. Nors buvo gana auk?ta, tesiek? jam iki pe?i?. Jis nu?velg? j? i? auk?to sunkiu ?altu ?vilgsniu ir atsainiai i?tar?: – Je ne parle pas anglais [ A? nekalbu angli?kai (pranc.)]. – Kalbate, – paprie?taravo ji. – ?inoma, neprisimenate man?s, bet buvote pri?mime Nasau, surengtame mano motinos ir Kurto Brauerio vedyb? proga. – U?jau?iu j?s? motin?, – parei?k? jis angli?kai. – Ko jums reikia? – Nor?jau pasakyti, kad u?jau?iu jus d?l ?monos. Niekas n? neu?simin? apie j? per pri?mim?. Manau, nedr?so. ?mones g?sdina kit? netektis. Jie stengiasi apsimesti, kad nieko neatsitiko, arba apsipila raudoniu ir pradeda murm?ti ka?k? sau po nosimi. Taip buvo, kai mir? mano t?vas, – u?klupta prisiminim?, apniuko ji. – O a? tenor?jau, kad kas nors apkabint? ir leist? i?siverkti. Manau, dauguma ?moni? apie tai net nepagalvoja, – baig? ji ir prisivert? nusi?ypsoti. Vyras truput? sumink?t?jo. Jo akys nuslydo jos veidu, stabtel?damos ties tiesia strazdanota nosimi. – K? tu veiki Pranc?zijoje? Ar dabar Braueris dirba Pary?iuje? Ji papurt? galv? ir paai?kino: – Mano mama laukiasi k?dikio. O a? – tik kliuvinys, tod?l jie ir i?siunt? mane ?ia mokytis. – Tai ?tai kod?l tu ?ia, – pasak? jis, r?s?iai surauk?s antakius. – Pab?gau i? nam? ruo?os pamokos. Nenoriu mokytis si?ti ir kim?ti pagalvi?. Man reikia i?mokti tvarkyti s?skaitas ir rengti balans?. – Tavo met?? – nustebo jis. – Man jau beveik devyniolika, – prane?? Briana. – Man puikiai sekasi matematika. Gaunu auk??iausius balus. Vien? gra?i? dien?, baigusi universitet?, susirasiu jus ir pareikalausiu darbo. Vis vien i?tr?ksiu i? to rauktinuk? kal?jimo ir ?stosiu ? universitet?. – Linkiu s?km?s, – i?tar? vyri?kis, prie? savo vali? negal?damas sulaikyti ?ypsenos. Briana nukreip? ?vilgsn? ? Mon? Liz?, eil? prie kurios n? trupu?io nesutrump?jo, tik nepritariantis murmesys tapo dar garsesnis ir ?iurk?tesnis. – Jie visi taip nekantravo pamatyti paveiksl?, o dabar jau?iasi be galo nuvilti, kad jis – toks ma?as ir saugomas po daugybe stiklo sluoksni?, – paai?kino Briana. – Slap?iomis klausydamasi nuolat gird?iu visus tik?jusis i?vysti mil?ini?k? drob?. ?sivaizduoju, kok? nusivylim? patiri, tiek ilgai lauk?s eil?je ir nerad?s vis? sien? dengian?io paveikslo. – Gyvenimas kupinas nusivylim?. Ji v?l atsisuko ? vyr? ir susirado jo akis. – Tikrai labai u?jau?iu jus d?l ?monos, pone Hatonai. Gird?jau, i?gyvenote susituok? de?imt met? ir dievinote vienas kit?. Tai tur?t? b?ti tikras pragaras. – Nesu link?s kalb?ti apie asmeninius dalykus, – nukirto jis, akimirksniu u?siskl?sdamas savyje, tarsi koks jautrus augalas. – Taip, ?inau, – ?siterp? Briana. – Tam reikia laiko. Bet j?s netur?tum?te b?ti vienas. Ji neb?t? to nor?jusi. Sukand?s dantis, tarsi b?t? i? paskutini?j? steng?sis valdyti savo i?rai?k?, vyri?kis tarstel?jo: – Panele? – Martin. Briana Martin. – Kai b?site vyresn?, suprasite, kad nepatartina pernelyg atvirauti su nepa??stamais ?mon?mis. – ?inau. Mane tarsi velnias traukia u? lie?uvio, – jos ?alias akis, romiai ?velgian?ias ? j?, nu?viet? drovi ?ypsena. – J?s – stiprus ?mogus: jau tiek daug pasiek?te gyvenime, nors dar nesulauk?te n? keturiasde?imties. Kiekvienam ateina sunk?s laikai, kai gyvenimas netenka spalv?. Bet visada, net tamsiausi? vidurnakt?, lieka ?viesti bent ma?ytis vilties ?ibur?lis. Pama?iusi, kad jis nori ka?k? sakyti, Briana kilstel?jo rank? ir skubiai prid?r?: – Daugiau nepratarsiu n? ?od?io. O tada v?l su?neko, rodydama ? nat?ralistin? paveiksl?, kuriame buvo pavaizduoti vyras bei moteris ir ? kur?, regis, jo n? nematydamas, ?velg? jos pa?nekovas: – Kaip jums atrodo, ar vyras tikrai proporcingas? Mano supratimu, jis truput? per ?emas, o ji ka?kaip nenat?raliai didel?, nors dailininkas ir buvo putlios nuogyb?s ?inovas. – Giliai atsidususi Briana prid?r?: – Nenor??iau tur?ti toki? gro?ybi? kaip jos. Ketinu vis? gyvenim? tenkintis dviem graikiniais rie?utais. Ji nukreip? ?vilgsn? ? savo laikrod?, tad nepasteb?jo keistos nevalingos ?ypsenos, blykstel?jusios vyro veide. – O Vie?patie, v?luoju ? matematikos pamok?. ? vienintel?, kurios man nevalia praleisti. Viso gero, pone Hatonai! Briana n? neatsisukdama pasileido prie laipt?, vedan?i? ? gatv?. Jos plauk? juostel?s galai ?vytravo, kaip ir ilgos plonos kojos. Ji buvo i?t?susi ir nedaili, bet Hatonui pasirod? tikras ?avesio ?sik?nijimas. Mergait? pagalvojo, kad jam nepatinka paveikslas. Jis nusijuok?, ?vilgtel?j?s ? neu?degt? cigar? kair?je rankoje. At?jo ?ionai ne ?i?r?ti ? paveikslus, bet apsvarstyti, kaip pulti ? Sen? sutemoms nusileidus. Margo neb?ra, o jis, kad ir kaip steng?si, negal?jo ?sivaizduoti ateities be jos. Negal?jo nematyti jos m?lyn? aki?, nu?vintan?i? nuo juoko, negird?ti jos ?velnaus pranc?zi?ku akcentu ?enklinto balso, kai ji erzindavo j? d?l darbo. Nepaj?g? nejausti jos ?velnaus k?no, palaimingai spurdan?io po juo miegamojo tamsoje, negird?ti jos alsi? dejoni?, nejausti, kaip jos nagai god?iai ?sikerta ? jo k?n?, v?l ir v?l teikiant? jai pasitenkinim?. Jo akyse prad?jo tvenktis a?aros, ir jis tankiai sumirks?jo. ?irdyje atsiv?r? tu?tuma. Niekas negal?jo paguosti jo po Margo laidotuvi?. Jis u?draud? min?ti jos vard? tyliame i?tu?t?jusiame name Nasau. ?staigoje atrod? nenuilstantis ir nepalau?iamas. Visi suprato. Bet jis jaut?si toks vieni?as. Netur?jo nei ?eimos, nei vaik?, kurie b?t? gal?j? palengvinti sielvart?. Skaud?iausia, kad Margo, kart? tragi?kai persileidusi, nebegal?jo daugiau pastoti. Kita vertus, tai nieko nel?m?. Visi?kai nieko. Margo jam buvo viskas, lygiai kaip ir jis jai. Tur?ti vaik? b?t? buv? nuostabu, bet mintis apie juos netapo manija. Juodu su Margo gyveno visavert? gyvenim? – visada kartu, visada mylintys. Iki pat paskutinio akimirksnio. Net prikaustyta prie patalo, virstanti bly?kiu baltu skeletu tiesiog jo i?sigandusiose akyse, Margo visada pirmiausia galvojo apie j?. Ar jis tinkamai maitinasi, ar pakankamai miega? Ji net jaudinosi, kas bus, kai nebegal?s juo r?pintis. „Tu niekada ned?vi apsiausto sningant, – slopiai priekai?taudavo ji, – nepasiimi sk??io lyjant, nepersimauni su?lapusi? kojini?. Taip d?l to nerimauju, mon cher [Brangusis (pranc.)]. Tu privalai r?pintis savimi, tu comprends? [Supranti? (pranc.)]" Ir jis pa?ad?davo verkdamas, o Margo glausdavo jo galv? prie savo i?d?i?vusios kr?tin?s ir s?puodavo, kol jis nesig?dydamas pratr?kdavo balsu k?k?ioti j? miegamajame. – Dieve, – garsiai su?uko jis, u?valdytas prisimi- nim?. Turist? porel? baugiai su?iuro ? j?. Atrodo, tik dabar atitok?s, kur yra, jis papurt? galv?, tarsi taip gal?t? atgauti min?i? ai?kum?, apsisuko ir nusileido laiptais tiesiai ? kar?t? Pary?iaus popiet?s saul?kait?. ?prasti eismo garsai ir pokalbi? nuotrupos sugr??ino j? ? realyb?. Pary?iaus centro triuk?mas ir ter?alai, d?l kuri? ir taip nervingi jo gyventojai tapdavo dar nervingesni, jam netrukd?. Jis sugniau?? savo didel? kum?t? ki?en?je ir nusiramin?s suskato ie?koti ?iebtuv?lio. I?sitrauk? j? ir ap?i?r?jo ant akmenini? laipt?, vedan?i? ? gatv?. Margo padovanojo ?? ?iebtuv?l? – auksin?, su i?graviruotais jo inicialais – de?imt?j? vedyb? metini? proga. Jis visada j? ne?iodavosi. Spustel?jo ?iebtuv?l? nyk??iu ir skausmas nutvilk? ?ird?. Jis prisideg? cigar?, u?sitrauk?, leidosi akimirksniu apsvaiginamas ir pajuto ramyb?. Atsidus?s nu?velg? ? Luvr? pl?stan?i? turist? sraut?. Jie m?gavosi atostog? malonumais, ?ypsojosi ir juok?si, o jis pats jaut? skausm? iki pat pir?t? galiuk?. Tada jis pagalvojo apie mergait?, vardu Briana, ir apie tai, k? ji su juo kalb?jo. Gana ne?prasta prieiti prie visi?kai nepa??stamo ?mogaus ir mokyti j?, kaip i?sigydyti su?eist? ?ird?. Nors ir buvo susierzin?s, jis nusi?ypsojo. Ji – miela mergait?. Jam neder?jo b?ti tokiam at?ariam. Jos motina i?tek?jo u? Brauerio ir pastojo. I? ties? toji mergait? ?ino, kas yra skausmas. Ji sak?, kad tapo kliuviniu, tod?l jie ir i?siunt? j? ?ia. Jis papurt? galv?. Atrodo, visi turi koki? nors r?pes?i?. Bet tai ir yra gyvenimas. Li?dnai ?ypsodamasis jis ?vilgtel?jo ? Rolex laikrod? ant savo rie?o. Po pusvaland?io jo laukia susitikimas su ministr? kabineto nariais, o turint galvoje beproti?kas transporto sp?stis ?i? valand?, duok Dieve, kad pavykt? pav?luoti tik pusvaland?. Susitaik?s su tuo, kad vis vien v?luos, jis ?engtel?jo prie ?aligatvio kra?to ir susistabd? taksi. Briana ?slinko ? mokyklos pastat? ir nuskub?jo ? matematikos pamok?, vyptel?jusi i?puik?lei Emilijai D?arvis, kuri, vos pasteb?jusi j?, prad?jo ?nib?d?tis su savo draug?mis. Emilija buvo viena i? prie?i?, kuri? Briana ?sigijo vos prad?jusi mokytis ?ioje privilegijuotoje mergai?i? mokykloje. Pagaliau ji tebuvo ?ia dar tik antr? m?nes? ir j? gal?jo i?si?sti kur nors kitur. Kaip ji vyl?si, ? koled??. Bet kol kas Briana tur?jo k?sti ?i? pra?matni? priva?i? mokykl? ir pasip?t?l?s Emilijos bei jos draugi? snobizm?. Ji atsivert? matematikos vadov?l? ir klaus?si, kaip Madam d?sto algebros kurs? pa?engusiesiems. Bent jau tai teik? pasitenkinim?. Net jeigu Briana ir nemok?jo dailiai siuvin?ti, lygtis ji suprato kuo puikiausiai. Vos pamokai pasibaigus, Emilija su pora savo ginklane?i? jau l?kuriavo koridoriuje. Ji buvo i? tituluotos brit? ?eimos, kildinusios save i? Tiudor? dinastijos. ?viesiaplauk? gra?uol?, vilkinti brangiausiais drabu?iais. Bet jos burna tarsi nutekamasis vamzdis. Be to, Emilija – pati atgrasiausia ?mogysta i? vis?, kokias tik Brianai kada nors buvo tek? matyti. – Tu praleidai pamok?. A? pasakysiu madam Diubon, – nutaisiusi pagie?ing? ?ypsen?, i?ko?? Emilija. – Gerai, – at?ov? Briana, taip pat „sald?iai" nusi?ypsodama. – O man teks papasakoti apie tai, k? tu veikei su dr. Mordo u? kin? ?irmos ketvirtadien?, meno pamokai pasibaigus. Emilijos veidas persikreip? i? netik?tumo. Nesp?jus n? prasi?ioti, Briana apdovanojo j? padau?i?ku ?ypsniu ir spruko koridoriumi. Kitas mokines visada stebino apgaulinga Brianos i?vaizda: nors ji atrod? trapi, net pa?eid?iama, tur?jo nepalau?iam? dvasi? ir tvirt? charakter?. Tod?l tos, kurios tar?si gal?sian?ios j? paminti po padu, netrukus atsisak? ?ios minties. Be to, Briana n? trupu?io nemelavo d?l to, k? ketino pasakyti madam Diubon. Neatsargius slaptus Emilijos pasimatymus su mokyklos meno d?stytoju dr. Mordo jau sp?jo pasteb?ti ir kelios kitos mokin?s. Laisvas ?ios porel?s elgesys joms suk?l? pasibjaur?jim?. Kiekvienas, u?suk?s ? studij?, gal?davo gird?ti, k? juodu veikia, net ir nematydamas siluet?, taip i?rai?kingai judan?i? u? plonut?s ?irmos. T?dien, tik kiek v?liau, dr. Mordo vaik?tin?jo mokyklos koridoriais i?t?susiu liguistu veidu, o Emilijos kit? ryt? i? viso nebuvo pamokose. Viena i? mergai?i? mat?, kaip po pusry?i? ji i?va?iavo su visais savo lagaminais limuzinu, kur? vairavo asmeninis vairuotojas. Po ?io ?vykio mokykla liov?si buvusi tokiu sunkiu i?bandymu Brianai. Tuo labiau kad Emilijos ginklane??s, supratusios, kad j? pad?tis mokykloje pasikeit?, prad?jo elgtis kiek kitaip. Briana labai susidraugavo su mergaite vario spalvos plaukais, Kara Harvei, kuriai neseniai sukako a?tuoniolika met?. Laisvalaikiu jos lankydavo meno galerijas ir muziejus, kuri? Pary?iuje buvo devynios galyb?s. Briana nenor?jo sau pripa?inti, kad tikisi kuriame nors i? j? susitikti Pies? Haton?. Tas auk?tas vyri?kis j? paker?jo. Jis atrod? be galo vieni?as. Anks?iau ji niekam n?ra jautusi tokios u?uojautos. Tai truput? stebino, bet ji nesiruo?? gilintis ? savo jausmus. Bent jau ne dabar… Per savo devyniolikt?j? gimtadien? v?lyv? popiet? Briana viena i?sireng? ? Luvr?. Nor?jo dar kart? pamatyti paveiksl?, ? kur? tuokart ?i?r?jo Piesas Hatonas. I?skyrus i? Karos gaut? atviruk?, jos gimtadienis pra?jo visi?kai nepasteb?tas. Kaip paprastai, motina j? ignoravo. T?tis b?t? atsiunt?s ro?i? arba dovan?, bet jis mir?s. Briana nepaj?g? prisiminti nykesnio gimtadienio nei ?is. ?iuokart net Luvras nepakyl?jo jos nupuolusios dvasios. Jai sukin?jantis, kulk?nis siekian?ios tiesios suknut?s apa?ia i?siskleid?. Bly?kiai ?alias audinys dar labiau i?ry?kino ?alias Brianos akis. Ant suknut?s ji buvo u?sivilkusi palaidin?. ?sispyrusi ? ?emakulnius batelius. Vietoj rankin?s ne??si juoking? kuprin?, nes ?i buvo daug patogesn?. Ve?l?s ilgi ?vies?s Brianos plaukai buvo palaidi ir ji nekantriai juos krestel?jo. Jai patiko garbanoti plaukai, kaip kit? mergai?i?. Bet jos plauk? ne?manoma sugarbanoti. Jie karo tiesut?liai iki pat juosmens. Reikia juos nusikirpti. Temo. Netrukus jai teks gr??ti ? mokykl?. Nors Briana nebijojo vaik??ioti po Pary?i? p?s?iomis sutemoms nusileidus, ??kart ji nusprend? pai?laidauti ir gr??ti taksi automobiliu. Akylai besidairydama taksi, Briana pasteb?jo nedidel? u?kandin? ir panoro ko nors i?gerti. Galb?t pavykt? gauti nors ma?? taur? vyno. Tuomet pasijust? visi?kai suaugusi. ??engusi ? tamsi?, sausakim?? patalp? Briana i? karto suprato, kad tai veikiau baras nei u?kandin?. Be to, labai brangus. Jos kuprin?je nebuvo daug pinig?, ir ?i vieta, atrodo, pranoko jos galimybes. Ji nedr?siai ?yptel?jo ir jau buvo bei?einanti, kai ne?inia i? kur nusileidusi didel? ranka surakino jos rie??. Aiktel?jusi i? netik?tumo Briana susid?r? su tamsiomis akimis, kurios irgi ?velg? su nuostaba. – Taikaisi pasprukti? – paklaus? jis. – Argi nesi pakankamai suaugsi, kad ko nors i?gertum? Taip, tai buvo Piesas Hatonas. Briana atpa?ino ?em?, skard? bals?, nors tariant ?od?ius jo lie?uvis truput? pyn?si. Tanki? juod? plauk? garbana krito ant kaktos. Kv?pavimas buvo nelygus. – Man ?iandien sukako devyniolika, – nedr?siai prisipa?ino Briana. – Puiku. Gali b?ti mano naujoji vairuotoja. Eik? ?ia. – Bet a? neturiu automobilio, – paprie?taravo ji. – Ir a? neturiu. Ateik, reikia tai apsvarstyti. Gerai, tokiu atveju apsieisime be vairuotojo. Jis nusived? j? prie kampinio staliuko, ant kurio stov?jo pusiau nugertas viskio butelis, ?ema masyvi taur? ir kita, auk?tesn?, atrodo, su sodos vandeniu. Tarp j? buvo pad?tas selterio butelis ir pelenin?, kurioje smilko cigaras. – ?tariu, kad negali pak?sti cigaro d?m?, – sumurm?jo Piesas atsargiai s?sdamasis, kad neu?krist? ant stalo. Jis tikriausiai praleido ?ia daug laiko. – Lauke galiu juos pak?sti, – atsak? Briana. – Bet man neramu d?l sveikatos. ?iem? persirgau plau?i? u?degimu. Dar nesijau?iu pakankamai gerai. – Ir a?, – giliai atsidus?s prisipa?ino jis ir u?gesino cigar?. – Toli gra?u nesijau?iu gerai. Ar ne tu man sakei, kad laikui b?gant tur?t? palengv?ti? Turiu pasakyti: mergaite, esi prakeikta melag?. Man n? kiek ne lengviau. Tai auga mano ?irdyje tarsi v??ys. Man tr?ksta jos. Pieso veidas persikreip?. Jis sugniau?? kum??ius. – O, gerasis Dieve, kaip man jos tr?ksta! Briana pasislinko ar?iau. Juodu s?d?jo nuo?aliame kampe, kiti lankytojai j? negal?jo matyti. Ji i?ties? rankas ir pam?gino j? apkabinti. ?kalbin?ti nereik?jo. Jis su?m? dideliais delnais jos ma?as ?iltas rankutes ir prispaud? prie savo kr?tin?s. Pasl?p? liepsnojant? veid? jos kaklo linkyje, perkeldamas savo didelius delnus ant laib? jos pe?i?. Ji jaut?, kaip jis dreba. Jo sudr?kusios akys atsid?r? prie jos l?p?. Briana s?pavo j? kaip ?manydama, nors jis ir buvo labai sunkus. Ji murm?jo jam ? aus? raminan?ius niekus, tylut?liai ni?niavo, ?nab?d?jo, kad viskas bus gerai ir kad jis – saugus. Jam nurimus jos gl?byje, ji pasijuto nepatogiai. Jis gali pasigail?ti, kad pasirod? toks pa?eid?iamas jos akivaizdoje. Bet, pana?u, Piesas taip neman?. Jis pak?l? galv? ir i? jo l?p? i?siver?? kimus garsas. Tebespausdamas jos pe?ius savo didel?mis rankomis jis dr?siai ?smeig? ? j? a?arotas akis. – Tave tai ?okiruoja? Juk tu amerikiet?, o Amerikoje vyrai neverkia. Jie slepia jausmus po pa??lusi? ?aunuoli? kauk?mis ir niekada neparodo emocij?, – jis pratr?ko juoktis, atgalia ranka braukdamas nuo veido a?aras. – O a? esu graikas. Bent jau mano t?vas buvo. O mama – pranc?z?. Dar tur?jau argentiniet? senel?. Man b?dingas kar?tas pietieti?kas temperamentas ir emocijos man?s netrikdo. A? juokiuosi, kai esu laimingas, ir verkiu, kai man li?dna. Pasiraususi ki?en?je Briana i?ties? jam nosin?. Nusi?ypsojusi ji nu?luost? jam akis. – Taip pat elgiuosi ir a?, – prisipa?ino ji. – Man patinka j?s? akys. Jos labai tamsios. – Tokios pat buvo mano t?vo. Ir senelio. Jam priklaus? keli naftos tanklaiviai, – prad?jo pasakoti Piesas, slinkdamasis ar?iau. – Pardaviau juos visus ir prisipirkau buldozeri? bei kran?. – Ar nepatiko naftos tanklaiviai? – prajuko Briana. – Man nepatiko i?siliejusi nafta, – g??tel?jo pe?iais jis. – Tod?l prad?jau statyti naftos gr??imo platformas ir rimtai r?pintis, kad jos veikt? tinkamai, kad neb?t? nuotek?. Jis pak?l? savo taur? ir nug?r? didel? gurk?n?. O paskui, tarsi k? prisimin?s, i?ties? taur? jai: – Paragauk. Tai geras ?koti?kas viskis, atgabentas i? Edinburgo. Jis labai ?velnus ir atskiestas pakankamu kiekiu sodos vandens. Briana dvejojo. – Dar niekada nesu ragavusi stipri? alkoholini? g?rim?, – prisipa?ino ji. – Visada b?na pirmas kartas, – pasak? jis. – Gerai, tuomet iki dugno, – nusipurt? Briana ir nurijo didel? gurk?n?. O tada sustingo lyg statula, i?p?tusi akis d?l netik?to poveikio, kuris beveik u?gniau?? jai ?ad?. Paskui tr?ksmingai ?kv?p? ir ?sispoksojo ? taur?. – O Dieve, tai tikras raketinis kuras! – ?ventvagyst?, – suskato prie?tarauti Piesas. – Vaike, tai – brangus g?rimas. – Nesu vaikas. Man devyniolika, – primin? ji ir nug?r? dar gurk?n?. – Tai sakot, kad ?is g?rimas neblogas. Jis at?m? i? jos rank? taur?. – Pakaks. Neketinu b?ti apkaltintas nepilname?i? tvirkinimu. Brianos antakiai pakilo. – O gal pabandytum?t? Pra?au, – ?elmi?kai su?neko ji. – Visada nor?jau ?inoti, kas paskatina moteris nusimes- ti drabu?ius vyr? akivaizdoje. Statul? ap?i?rin?jimas Luvre – tikrai ne pats geriausias seksualinio ?vietimo b?das. Tarp m?s? kalbant, madam Diubon atrodo, kad vaikus atne?a j?ros pauk??iai su dideliais snapais. ??kart Piesas kilstel?jo antakius. – Esi tiesiog nepaken?iama. – Tikiuosi. Sunkiai dirbu, kad gal??iau toliau s?kmingai ?engti ?iuo keliu, – at?ov? Briana ir, ?d?miai nu?velgusi jo tams? veid?, prid?r?: – Ar geriau jau?iat?s? – ?iek tiek, – atsak? jis, – dar nepakankamai i?g?riau, bet jau?iuosi kaip po nuskausminimo. Briana paliet? pir?tais jo didel? pla?tak?. Ji buvo ?ilta ir raumeninga. Tams?s tank?s garbanoti plaukeliai lindo i? po jo balt? baltini? rankogali?. Jo plat?s plok?ti nagai buvo nepriekai?tingai nukarpyti ir ?var?s. Ji susi?av?jusi juos paliet?. Jis irgi ?velg? ?emyn, ap?i?rin?damas jos ilgus eleganti?kus pir?tus su trumpai nukarpytais nagais. – N? p?dsako lako, – m?sliai i?tar?. – Ant koj? nag? irgi? Briana linktel?jo. – Mano p?dos pernelyg grem?zdi?kos, kad atrodyt? eleganti?kai. Turiu ne gra?ias, bet naudingas rankas ir kojas. Jis spustel?jo jos pir?tus. – D?kui, – i?tar? ?iurk??iai, tarsi j? erzint? b?tinyb? ?vardyti visk? ?od?iais. Briana nusi?ypsojo, puikiai supratusi, k? jis tur?jo galvoje. – Kartais kiekvienam i? m?s? reikia trupu?io paguodos. J?s nesate silpnas ?mogus. Grei?iau kietas vyrukas, kuris ?veiks visa tai. – Galb?t, – g??tel?j?s pe?iais sutiko jis. – Be jokios abejon?s, – ry?tingai patvirtino Briana ir, apsi?valgiusi aplinkui, ne ma?iau ry?tingai prid?r?: – Jums metas namo. Pana?u, kad kritote ? ak? tai grak??iai moteriai su platinos spalvos plaukais. Ji su malonumu palyd?t? jus iki nam?, pasimyl?t? su jumis ir u?valdyt? j?s? pinigin?. – Negaliu myl?tis, – prisipa?ino jis, palink?s prie jos. – Per daug i?g?riau. – Man atrodo, jai tai n? motais, – atkirto Briana. Jis tingiai nusi?ypsojo. – O tu? – pasidom?jo jis. – ?sivaizduok, kad tu va?iuoji su manimi. Tai b?t? geriausias mano bandymas. – Tik ne dabar, kai esi toks ?iltut?lis, – nusijuok? Briana. – Mano pirmasis kartas bus kaip fejerverkas, kaip sprogimas, kaip Piotro ?aikovskio uverti?ra 1812 metai. Kaip man gali tai suteikti ?kau??s vyras? Piesas pakreip? galv? ir pratr?ko juoktis. Jo juokas buvo gra?us: gilus, l?tas, bet kartu ir ver?lus. – Na, vis vien pristatyk mane namo, – i?dau?? jis, juoko bangai atsl?gus. – Neabejoju, kad su tavimi b?siu pakankamai saugus. Pad?j?s s?skait? ant stalo, jis truput?l? suabejoj?s prid?r?: – Bet tau nevalia man?s suvilioti. – Pa?adu nevilioti, – i?kilmingai prisiek? Briana, prid?jusi rank? prie ?irdies. – Tada viskas gerai, – kildamas nuo stalo parei?k? Piesas. Jis kiek svyrin?jo ? ?alis ir rauk?si. – N? neatsimenu, kaip ?ia atsid?riau. O, gerasis Dieve. Manau, kad i??jau ?pus?jus deryboms d?l naujojo vie?bu?io! – Jos bus prat?stos jums sugr??us, – sukrizeno Briana. – Nagi, kylam, pone Hatonai. Metas ie?koti taksi automobilio. ANTRAS SKYRIUS Piesas Hatonas gyveno viename naujausi? ir brangiausi? Pary?iaus vie?bu?i?. Kai juodu pra?jo pro durinink?, jis ?iaip ne taip sugraib? raktus ir padav? juos Brianai. Vie?bu?io registratorius, kur? jie sutiko prie lifto, nu?velg? juos taip pat ?tariai, kaip ir durininkas. – Ar kas nutiko, mesj? Hatonai? – mandagiai pasiteiravo registratorius. – Taip, Henri, a? mirtinai prisig?riau, – kli?van?iu lie?uviu parei?k? Hatonas, apsikabin?s Brian?. – Ar tu pa??stamas su mano verslo partnerio dukra Briana? Ji mokosi Pary?iuje. Atrado mane Chez Georges bare ir pargabeno namo. Beje, ji i?gelb?jo mane nuo femme du nuit [Nakties moteris (pranc.)], kuriai buvo kritusi ? ak? mano pinigin?. – O, – supratingai linktel?jo Henris ir ?ypsodamasis kreip?si ? Brian?: – Gal reikia pagalbos, madmuazele? – Jis gana sunkus, bet, manau, susitvarkysiu. Gal gal?tum?te v?liau u?mesti ak?, d?l viso pikto, – papra?? ji su nuo?ird?iu susir?pinimu. Henrio nuog?stavimai i?sisklaid?. – Su did?iausiu malonumu, – paslaugiai atsak? jis. Briana droviai nusi?ypsojo. – Merci beaucoup [D?kui (pranc.)], – pasak? ji ir skubiai prid?r?: – Jeigu atsakysite kitaip nei il n'y a pas de quoi [N?ra u? k? (pranc.)], nieko nesuprasiu, nes mano pranc?z? kalbos ?odynas dar labai skurdus, nepaisant uoli? madam Diubon pastang?. – J?s mokot?s La Belle Ecole?! – su?uko Henris. – ?i? mokykl? lanko mano dukter??ia. Mergait? jo pasakyta pavarde Briana atsimin? labai miglotai. – Ar jos plaukai tams?s? – pasitikslino ji. – O dar ji visada d?vi ilgus megztukus, kad ir koks lauke oras? – Oui [Taip (pranc.)], – patvirtino Henris, linguodamas galva. – Enfant [Vaikas (pranc.)] visada su?al?s. Leiskite jums pad?ti madmuazele. Henris pad?jo jiems ?lipti ? lift?. Laimei, jame buvo tik liftininkas, kuriam Henris i? l?to pranc?zi?kai paai?kino, kad reikia nugabenti pon? Haton? ? jo apartamentus. – Jis jums pad?s, – u?tikrino jis Brian?. – Ir mes kuo puikiausiai pasir?pinsime mesj?. Ji maloniai nusi?ypsojo paslaugiajam vyri?kiui. – Tada galiu b?ti visi?kai rami. Jis linktel?jo, galvodamas, kad ji atrodo labai miela jauna moteris. O kokie nuostab?s ?vies?s plaukai! Briana pakilo liftu su Piesu ir liftininku. Pastarasis pad?jo jai nuvesti Pies? iki jo apartament? ir ji atrakino duris Pieso duotu raktu. Juodu su liftininku palyd?jo Pies? iki mil?ini?ko miegamojo, kuriame dominavo balta ir juoda spalvos, grei?iausiai atitinkan?ios jo skon?. Lova buvo i?ties karali?ko dyd?io. Su keturiomis kolonomis, kuri? grak?t?s ?m?kli?ki siluetai kilo iki pat lub?. Juodu paguld? Pies? ant lovos, ir jis pramerk? akis, kad nutraukt? juod? lovaties?. – Keistai jau?iuosi, – sumurm?jo jis. – Neabejoju, – sutiko Briana. Ji pad?kojo jai besi?ypsan?iam liftininkui ir u?dar? paskui j? duris. Juod? Pieso aki? ?vilgsnis nuslydo raustan?iu Brianos veidu. – Ar gal?tum pad?ti man nusirengti? – paklaus? jis. – Taip, – atsak? ji dar labiau i?rausdama. – Kiekvienam dalykui b?na pirmas kartas, – primin? jis. Briana abejojo. Ka?in, ar Pieso b?kl? tam tinkama. Jis atrodo labai girtas. Galb?t ryt? n? neprisimins, kaip ji atrod?. Briana nuav? jam batus ir pastat? prie lovos. Ten pat pad?jo ir kojines. Jo p?dos buvo gra?ios – ilgos. Eleganti?kos ir labai didel?s. Ji ?ypsodamasi ap?jo aplink lov? ir pad?jo jam atsis?sti. Jis kvep?jo brangiu muilu ir odekolonu. Po mar?kiniais sl?p?si plati kr?tin?, apaugusi tankiais tamsiais plaukeliais. Briana nety?ia paliet? j? ir jos rank? nusmelk? virpulys. – Margo buvo nekalta, – ?velniai pasak? jis. – Tur?jau ?kalbin?ti j? i?sinerti i? drabu?i? ir, nors ji be galo mane myl?jo, i? prad?i? bijojo – ?inojo, kad suteiksiu jai skausmo. Jis atsargiai paliet? gra?iu raudoniu pra?ydus? Brianos skruost?. – Nemanau, kad ?iomis dienomis dar lik? nekalt? mergai?i?. Mudu su Margo visada buvome netipi?ki. Labai pais?me tradicij?. Nesimyl?jau su ja, kol ji netapo mano ?mona. – Ar gal?tum?t pajudinti rank??.. Taip, gerai, – suskato kalb?ti Briana. Nenor?jo viso to gird?ti, bet buvo priversta jo klausytis. Ji nuvilko jam mar?kinius, stengdamasi ne?vilg?ioti ? susi?av?jim? kelian?ias raumeningas rankas ir kr?tin?. Jis neatrod? pana?us ? vyr?, praleid?iant? daug laiko prie ra?omojo stalo. – Tau tik devyniolika, – i?tar? jis nelygiai kv?puodamas. – Jeigu b?tum kiek vyresn?, gal??iau su tavimi pasimyl?ti. Esi labai gra?i, ma?yte. Mane jaudina tavo plaukai. Jie tokie ilgi ir j? tiek daug. Jis su?m? jos plaukus abiem rankomis ir panardino ? juos pir?tus. – Jaudinantys plaukai. – J?s? plaukai irgi gra??s, – leptel?jo Briana, kad tik palaikyt? pokalb?. Kai jos rankos paliet? jo dir??, ji dvejodama prid?r?: – Nesu tikra, ar gal??iau… – ?inoma, kad gali, – tyliai atsak? Piesas ir su?m?s jos rankas pad?jo joms baigti tai, k? buvo prad?jusios. Jis nenuleido aki? nuo jos veido, kol ji apgraibomis ?iuop? dir?o sagt?. Pad?j?s Brianai j? atsegti, jis u?d?jo jos rankas sau ant juosmens. – Dabar trauk, – paragino jis, – kilsteldamas klubus, kad jai b?t? patogiau. Kai lankstus galingas Pieso k?nas i?silaisvino i? drabu?io, ?imtai pritrenkian?i? ?ventvagi?kai sald?i? min?i? u?pl?do Brian?. Jis buvo nuogut nuogut?lis, kaip vyras, matytas viename Luvro paveiksle. Pieso k?nas buvo puikiai sud?tas, pana?us ? meno k?rin?. Jokios strijel?s, n? menkiausios u?uominos ? riebalus. ?veln?s plaukai deng? pa?i? intymiausi? jo viet?, ir ji linkstan?iais keliais bei pa??lusiai besidau?an?ia ?irdimi dvejodama su?iuro ? tai, kas dar? j? tikru vyru. Piesas pasid?iaug?, kad yra ?kau??s, kitaip jos neslepiamas susi?av?jimas tikrai b?t? j? su?adin?s. Bet dabar jis buvo pernelyg sugleb?s, kad gal?t? pajusti kok? potrauk?, taigi Briana buvo apsaugota. Kita vertus, net ir tokiomis aplinkyb?mis jis k?l? jai baug? nerim?. Tad leido sau pap?sti l?pas, ?sivaizduodamas jos i?rai?k?, i?vydus j? visi?kai pasirengus? meil?s aktui. Nors to, ?inoma, niekada nebus. Margo mir?. Jis irgi mir?. Ir fizi?kai, ir dvasi?kai. Trumpam su??ravusios liepsnel?s jo akyse u?geso. Jis atvirto ant pagalvi?, nepaj?gdamas u?gniau?ti ilgo atod?sio. – Kod?l ?mon?s turi mirti? – nupuolusiu balsu paklaus? jis. – Kod?l jie negali gyventi am?inai? Briana i?sivadavo i? transo b?senos ir baig? savo ritual?, u?dengdama antklode jo klubus, kad kuo grei?iau atgaut? savitvard?. – Manau, kad ?inau atsakym?, – pris?dusi ant lovos kra?to, patikliai pasak? ji. Jos ranka susirado ant kr?tin?s besiilsin?i? jo rank?. – Dabar pasistenkite u?migti. Taip bus geriausia. Jo akys atsimerk?. Klaid?iojan?ios, tirian?ios, neramios. – Jai tebuvo vos trisde?imt penkeri, – pasak? jis. – Argi tai am?ius m?s? laikais? – ?inau. Jis sugrieb? Brianos rankas, paskui delnu paliet? j? apkritusius ve?lius jos plaukus. – Atrodo, abiej? ly?i? baltieji riteriai atjoja, – mieguis- tai su?nab?d?jo jis, – kur tavo ?arvai ir ietis, teisuole ?ana d'Ark? – Ki?en?je. Nori pa?i?r?ti? Jis nusi?ypsojo. – Esi man tokia gera. Nuvaikai debesis, – kalb?jo jis, tyrin?damas j?. – Bet a? esu blogas tau. Darau tau labai neigiam? ?tak?. – Tai tebuvo viskio gurk?nis, – paprie?taravo ji. – Ir dar striptizas, – ner?pestingai prid?r? jis. – Apgailestauju d?l to. Jeigu b??iau buv?s blaivesnis, n? u? k? neb??iau ?st?m?s tav?s ? toki? nesmagi? pad?t?. – N?ra taip jau blogai. Juk a?, be kita ko, ma?iau daugyb? paveiksl? Luvre, – parei?k? Briana tvirtesniu balsu. – O jis i? tikr?j? buvo per ?emas, tas vyri?kis paveiksle, ar ne? Piesas prajuko, nesl?pdamas susi?av?jimo. – Atleiskit, – i?tar? Briana, patraukdama rank? ir keldamasi nuo lovos. – Ar nor?tum?te, kad prie? i?eidama jums ko nors atne??iau? Jis papurt? galv?. Nors nuskausminimas dar veik?, jau v?l prad?jo jausti ?irdper??. – Man viskas bus gerai. O tu ver?iau gr??k ? mokykl?. Ar netur?si nemalonum?, kad praleidai pamokas? – N? trupu?io. Kit? m?nes? mokslai baigiasi, – sukrizeno ji. – O k? veiksi paskui? Akimirksn? Briana atrod? sutrikusi ir nelaiminga, bet paskub?jo suvaidinti patenkint?. – Manau, vasar? praleisiu Nasau. Bet ruden?, kad ir k? motina su pat?viu sakyt?, stosiu ? universitet?. Net jeigu man pa?iai tekt? mok?ti u? studijas. Jau ir taip metais atsilikau nuo bendraam?i?. Ilgiau n? u? k? nelauksiu. – A? u?mok?siu, jeigu jie nenor?s, – nelauktai parei?k? Piesas. – Gal?si sugr??inti man pinigus, kai gausi diplom?. – Padarytum?t tai d?l visai nepa??stamo ?mogaus? Jis truput? surauk? antakius. – Visi?kai nepa??stamo? Juk tu k? tik matei mane nuog?… Briana nesumojo, k? atsakyti. – Paisant ger? manier?, der?t? tau pasakyti, kad iki ?iol Margo buvo vienintel? moteris, kuri mat? mane ?itok?, – Pieso akys v?l tapo li?dnos. Jis susig??? lovoje. Briana raminamai paliet? jo skruost?. – Pavyd?iu j?s? ?monai, – nuo?ird?iai prisipa?ino ji. – B?ti taip mylimai – did?iul? laim?. – Tai buvo abipusis jausmas, – i?ko?? Piesas pro suk?stus dantis. – Taip, ?inau, – vos girdimai atsidususi, sutiko ji. – Atleiskite, kad taip jus ?skaudinau, nors to ir nenor?jau. – N? ne?sivaizduoji, kaip labai man pad?jai, – pakiliai atsak? jis. – Ar ?inai, kad t? dien? Luvre ie?kojau kelio, kuris mane nuvest? pas j?? Ji papurt? galv?. – ?inau tik tai, kad atrod?te labai jau vieni?as ir prisl?gtas. – Toks ir buvau. Tu palengvinai mano skausm?. ?iandien jis v?l u?pl?do, ir tu v?l buvai ?alia, – jis susirado jos bly?kias akis. – A? buvau beper?engiantis rib?, o tu mane sulaikei. Nepamir?iu to. Kai tau ko nors reik?s, b?siu netoliese. Turiu namus Nasau, netoli Brauerio. Jeigu b?t? striuka, visada gali mane susirasti. – B?t? smagu tur?ti draug? Nasau, – prisipa?ino ji. Piesas primerk? akis. – A? neturiu draugo. Bent jau iki ?iol netur?jau, – at?ariai pasak? jis. – Esi velni?kai keistas draugas mano am?iaus ?mogui. Ji nusi?ypsojo. – Jau ketinau sakyti t? pat?… – ?mon?s kalb?s. Ir tegul, – pasak? jis, sugrieb?s jos rank? ir pak?l?s deln? prie l?p?. Jis buvo tvirtas ir v?sus, palyginti su alpiai sudr?kusiais pir?tais. – Mes dar pasimatysime, Briana. – ?inau, – ji pajudino p?das ir ?sisiurb? akimis ? jo plat? tams? veid?. – Turite ?velgti ? priek?. Ateis diena, kai tai nebebus taip sunku. Imkit?s to, k? visada nor?jote daryti, ?gyvendinkite tai, k? esate numat?s, vykdykite projektus. Jis visas ?sitemp?. – Pastaruosius dvejus metus a? slaugiau Margo, kol v??ys j? gyv? su?d?. N?ra lengva mokytis gyventi vienam. Neturiu nieko, kuo gal??iau r?pintis. Brianos vyzd?iai i?sipl?t?. – Ne?i?r?kit taip ? mane. A? esu nepriklausoma, tikrai, – patikino ji. Pieso akys apsiblaus?. – Tu esi stebuklas, – netik?tai parei?k? jis. – Gal angel? sarg? i? tikr?j? esama, ir tu esi manasis. Bet tai – abipusis ry?ys. Tod?l a? ketinu b?ti tavuoju. Pasirink kok? tik nori koled??. Net ir Oksforde. Visur turiu ry?i?. Brianos akys sublizgo. – Tu nepana?us ? pasak? krik?tat?v?. – I?vaizda gali b?ti apgaulinga. A? irgi niekada nema?iau t?velio nuod?mklausio su ilgais ?viesiais plaukais. – Man metas, – prunk?tel?jo ji. – Tai eik. A?i? tau, – tarstel?jo jis. – Vieni niekai. J?s i?tversite, – pasak? ji ir sustojusi miegamojo tarpduryje dar kart? pa?velg? ? j?. Nurimusi. – Jums… viskas bus gerai. Manau, jums nieko nereikia daryti… Jis pasir?m? ant alk?n?s. – Ir neketinu nieko daryti, – i?kilmingai prisiek? jis. Akimirk? stojo tyla ir Briana pasijuto nejaukiai. – R?pinkit?s savimi, – i?lemeno ji. – Ir tu taip pat, – atsak? jis. Ji abejodama past?m? duris. – ?inau, kad nenori i?eiti, – pasak? jis ?emu ir at?ariu balsu. – Bet privalai. Briana ?vilgtel?jo ? j? pro pet? savo did?iul?mis smalsiomis akimis. – Nesuprantu, – susir?pinusi su?nab?d?jo. – Mes daug su?inojome vienas apie kit? per trumpesn? laik?, nei tai paprastai pavyksta ?mon?ms, – paai?kino jis. – Tokio ry?io man dar neteko patirti. – Jis sant?riai nusi?ypsojo. – Nevark, m?gindama tai suprasti. Draugyst? – nepaprastas dalykas. Tiesiog priimk j?, – prid?r? jis. – Gerai, – ?ypsodamasi sutiko Briana. – Pal?k?k minut?l?. Paduok man kelnes. – Ar ketinate eiti su manimi? – pagyv?jo ji. – Juokinga mergi?k?t?, – ni?riai sumurm?jo jis. – B?damas tokios b?senos ?kris?iau ? lifto ?acht?. Ne. Ketinu tau kai k? duoti. – Jeigu norite man sumok?ti… – Gal liausiesi spiginusi mane ?vilgsniu? – burbtel?jo jis, traukdamas i? savo pinigin?s kortel? ir d?damas j? ant lovaties?s. – ?ia u?ra?ytas asmeninis mano vie?bu?io apartament? telefono numeris. Jeigu tur?si r?pes?i? ar nor?si su manimi susisiekti, skambink. Pa?musi kortel?, Briana pak?l? akis ? j?. – Atsipra?au, kad ne taip jus supratau. – Ir u? k?, ties? sakant, tur??iau mok?ti? – irzliai pasidom?jo jis. – Moterys, apie kurias tu galvoji, neapsiriboja tokiu menkniekiu, kaip kelni? nusmaukimas, jos gali truput? daugiau. Briana aiktel?jo. – Ne?dinkis, – paliep? jis. – Ir pasilaikyk savo purvinas mintis sau, tu bjauri mergi?k?te. – Liaukit?s mane pravard?iav?s, – i?did?iai parei?k? ji. – Netur?jau joki? purvin? min?i?. – Cha! Ji ?sid?jo kortel? ? suknel?s ki?en? ir nusi?ypsojo jam. – Matyt, geriau pasijutote, kad v?l prad?jote burb?ti. Dabar jau tikrai i?einu. – Kur ?ia jausiesi geriau, jeigu viskas, k? gali man pasi?lyti, t?ra ??eidin?jimai. Briana ?velg? ? j? stov?dama tarpduryje. – Gal??iau sugr??ti ? Chez Georges bar? ir atsi?sti jums moter? ry?kiai da?ytomis l?pomis, kad ji patikrint? j?s? pinigin?. Ji tikrai ?inot?, k? daryti, nusmaukusi kelnes. Esu ?sitikinusi. – Taip manai, palaid?ne? – ?velniai pasidom?jo jis. – Be to, ?iomis dienomis ir pati ketinu kai ko i?mokti, taigi saugokit?s. – Briana. Ji gr??tel?jo, palikusi atviras duris. – K?? Pieso veidas buvo rimtas. – Labai r?pestingai rinkis ?ios ypatingos srities repetitorius. B?k itin atidi. Ji atmet? atgal plaukus. – Nesijaudinkite. Turiu numa?iusi vien? kandidat?. – I? ties?? Ir kas jis? – dygokai pasidom?jo jis. Briana v?l pasuko prie dur?, bet nei?tv?r? ir gr??tel?jo ? j?. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/diana-palmer/meil-s-keliai/?lfrom=688855901) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.