Bendravardis

Bendravardis Jhumpa Lahiri Senel?, su?inojusi, kad A?ima laukiasi, suvirp?jo i? d?iaugsmo, jog gal?s pavadinti pirm?j? ?eimos sahib?. Tad A?ima su A?oku nu- sprend? duoti vaikui vard? v?liau, kai gaus jos lai?k?… Ta?iau laikas b?go, o lai?ko i? Indijos nebuvo. Amerikos biurokratai pareikalavo nedelsiant pavadinti berniuk?. Apimtas panikos, t?vas nusprend? duoti jam savo m?gstamo ra?ytojo – Gogolio vard?. U?augintas Amerikos priemiestyje, bet aukl?tas pagal ind? tradicijas, Gogolis panoro atsikratyti nepatogaus vardo ir pasiprie?inti savo t?v? puosel?jamoms vertyb?ms. Eleganti?kas, subtilus ir jaudinantis bengal? kilm?s ra?ytojos Jhumpos Lahiri romanas Bendravardis pl?toja autorei itin svarbias imigrant? patir?i?, kult?r? sankirt?, ry?io tarp skirting? kart? temas. Su steb?tinu ??valgumu ji pasakoja ne tik apie vaikui parenkamo vardo svarb? ir t?v? puosel?jamas viltis, bet ir apie tai, kaip l?tai ir kartais skausmingai atrandame patys save. Jhumpa Lahiri Bendravardis Albertui ir Oktavijui, kuriuos vadinu kitais vardais „Skaitytojas tur?t? suprasti, kad kitaip nutikti negal?jo, duoti kit? vard? buvo visi?kai ne?manoma.“     Nikolajus Gogolis Apsiaustas 1 skyrius 1968-ieji Tvank? rugpj??io vakar?, likus dviem savait?ms iki k?dikio gimimo, A?ima Ganguli savo buto virtuv?je Centrin?s aik?t?s apartamentuose ? duben? ?pyl? p?st? ry?i?, ?em?s rie?ut? „Planters“ ir susmulkint? raudon?j? svog?n?. Paskui ?b?r? druskos, pa?lakst? citrinos sul?i?, ?met? plon? ?alios aitriosios paprikos grie?in?li?, dar b?t? ?pylusi ir garsty?i? aliejaus, bet jo netur?jo. Tok? mi?in? moteris valg? per vis? n??tum?, prisimindama u?kand?ius, kurie u? skatikus laikra??i? k?geliuose pardavin?jami ant Kalkutos ?aligatvi? ir gele?inkelio platform? visoje Indijoje. Net kai jos viduje beveik nebeliko vietos, ji nor?jo tik tokio maisto. Paragavusi i? saujos, A?ima susirauk? – kaip visada ka?ko tr?ko. Ji ?bed? tu??i? ?vilgsn? ? lent?, ant kurios kab?jo virtuv?s reikmenys – visi ?iek tiek pasideng? riebal? sluoksniu, – ir laisvu sario galu nusi?luost? prakait?. Stovint ant pilko, ta?kuoto linoleumo grind?, jai skaud?jo i?tinusias kojas, o nuo k?dikio svorio maud? duben?. Moteris atidar? spintel? – jos lentynos buvo i?klotos purvinu geltonais ir baltais langeliais i?margintu popieriumi, kur? ketino pakeisti, – ir pa?m? dar vien? svog?n?. Lupdama ?viesiai raudon? luk?t?, v?l susirauk?. Staiga jos pilve pasklido keista ?iluma, paskui pilvas ?sitemp? taip smarkiai, kad ji susiriet? ir, be garso ?ioptel?jusi, i?met? i? rankos svog?n?, kuris bumbtel?jo ant grind?. Nemalonus tempimas liov?si, bet tuoj prasid?jo kitas, stipresnis. Nu?jusi ? voni?, ant kelnai?i? pamat? stor? rusvo kraujo sluoksn? ir pa?auk? savo vyr?. A?okas, Masa?usetso technologij? instituto elektros in?inerijos doktorantas, studijavo miegamajame, palink?s vir? kort? staliuko prie j? lovos kra?to. Sust?m?s du vienodus ?iu?inius ir u?deng?s juos raudono atspalvio violetiniu u?tiesalu, jis buvo pasidar?s sau kr?sl?. ?aukdama vyr?, ?mona nei?tar? jo vardo. A?ima niekada, galvodama apie savo vyr?, jo ne?vardydavo, nors vard? ?inojo puikiai. Ji pa?m? jo pavard?, bet, laikydamasi moral?s norm?, netar? jo vardo. Bengal? ?monoms tai nepriimtina. Vyro vardas, kaip ir bu?inys ar glamon? ind? filme, priklauso intymiai sri?iai, tod?l jis netariamas, bet apdairiai kuo nors pakei?iamas. Tad, u?uot pa?aukusi A?ok? vardu, ji i?tar? klausiam?j? sakin?, kur? apytikriai b?t? galima i?versti: „Ar girdi mane?“ Au?tant sutuoktiniai i?sikviet? taksi, kuris nuve?? juos tu??iomis Kembrid?o gatv?mis, Masa?usetso aveniu, pro Harvardo universiteto miestel? ? „Oberno kalno“ ligonin?. A?ima u?siregistravo, atsak? ? klausimus apie s?r?mi? da?num? ir trukm?, o A?okas u?pild? anket?. Sanitaras pasodino gimdyv? ? k?d? su ratukais ir, pral?k?s pro spindin?ius, ry?kiai ap?viestus koridorius, greitai ?st?m? ? lift?, kuris buvo daug erdvesnis u? jos virtuv?. Gimdymo skyriuje slaug? nuved? moter? ? palat? koridoriaus gale prie jai skirtos lovos netoli lango, papra?? nusivilkti Mur?idabado ?ilko sar? ir padav? g?l?t? medviln?s chalat?, kur? apsivilkusi ji sumi?o, nes jis siek? tik iki keli?. Slaug? pasisi?l? sulankstyti sar?, bet susierzinusi, jog ne?veikia ?e?i? metr? slid?ios med?iagos, sugr?do j? ? pilkai melsv? A?imos lagamin?. Jos ap?i?r?ti at?jo gydytojas aku?eris A?lis, i?t?s?s ir gra?us kaip lordas Mountbatenas puikiais sm?lio spalvos plaukais, atidengian?iais smilkinius. K?dikio galvut? i? normalios pad?ties jau prad?jo leistis ?emyn. Gydytojas pasak?, kad gimdymas dar ankstyvoje stadijoje, ji trimis centimetrais i?sipl?tusi, pradeda stumti. – K? rei?kia „i?sipl?tusi“? – paklaus? ji. Gydytojas A?lis pak?l? du suglaustus pir?tus ir juos prask?t?, ai?kindamas, kok? ne?sivaizduojamai sunk? darb? turi atlikti k?nas, kad k?dikis i?l?st?. Tai u?imsi? ?iek tiek laiko, nes ji gimdanti pirm? kart?. Gimdymas gal?s trukti dvide?imt keturias valandas ar ilgiau. A?ima ie?kojo A?oko veido, bet vyras buvo nu?j?s u? u?uolaidos, kuri? gydytojas u?trauk?. – Sugr??iu, – pasak? jai A?okas bengali?kai, o slaug? prid?r?: – Nesijaudinkite, pone Ganguli. Jai dar ilgai reik?s ?ia b?ti. Mes ja pasir?pinsime. Palatoje gimdyves vien? nuo kitos skyr? u?uolaidos. I? pokalbi? nuogird? A?ima suprato, kad vienos moters vardas yra Beverl?, kitos – Luis?, o jai i? kair?s guli Kerol?. I?girdo, kaip viena j? keikiasi: „Velniai griebt?! Kaip skauda!“, o vyri?kas balsas sako: „A? tave myliu, brangioji.“ Toki? ?od?i? i? savo vyro A?ima niekada negird?jo ir nesitik?jo i?girsti, nes j? tarti apskritai nedera. Pirm? kart? gyvenime ji miegojo viena tarp nepa??stam? ?moni?, ne taip kaip anks?iau, kai miegodavo tame pa?iame kambaryje kaip t?vai arba su A?oku. Moteris pagalvojo, kad b?t? gerai, jei kas nors atitraukt? u?uolaidas ir ji gal?t? pasikalb?ti su tomis amerikiet?mis. Galb?t kuri nors i? j? jau buvo gimd?iusi ir gal?t? pasakyti, ko laukti. Ta?iau A?ima nusprend?, jog amerikiet?s, nors ir rodo vie?ai savo jausmus, m?vi mini sijon?lius ar bikinius, vaik?to gatv?se susikibusios u? rank? su mylimaisiais ir gulin?ja su jais centriniame Kembrid?o parke, i? tikr?j? saugo savo privatum?. I?sk?tusi pir?tus, ji apgl?b? savo did?iul?, ?sitempus? lyg b?gnas pilv?, svarstydama, kur t? akimirk? gal?t? b?ti k?dikio kojyt?s ir rankyt?s. Vaikas nurimo, pastar?sias kelias dienas nebesikum??iavo, nebesispard? ir nespaud? jos ?onkauli?. Tik kartkart?mis b?simoji mamyt? pajausdavo nuvilnijant? virpul?. Ji paman?, kad turb?t visoje ligonin?je yra vienintel? ind?, bet ?velnus k?dikio tr?ktel?jimas primin?, kad i? tikr?j? ji n?ra viena. A?imai pasirod? keista, kad jos vaikas gims tokioje vietoje, ? kuri? ?mon?s ateina kent?ti arba numirti. Niekas toje palatoje su itin ?viesi? plyteli? grindimis ir tokios pat spalvos lub? plok?t?mis, su tvirtai ant lovos u?temptomis baltomis paklod?mis negal?jo jos paguosti. Ji prisimin?, kad Indijoje moterys, palikusios savo vyrus, vyr? ?eimas ir nam? ?kio darbus, gimdyti vyksta ? savo namus, o k?dikiui gimus trumpam sugr??ta ? vaikyst?. Prasid?jo kitas s?r?mis, stipresnis u? pirm?j?. Ji suriko, spaus- dama galv? ? pagalv? ir rankomis ?sikabindama ? ?altus lovos tur?klus. Ta?iau niekas jos nei?girdo, n? viena slaug? neatb?go pa?i?r?ti. Gydytojas liep? steb?ti s?r?mi? trukm? ir ji ?vilgtel?jo ? rankin? laikrod?, kur? jai, link?dami laimingos kelion?s, padovanojo t?vai – u?mov? ant rie?o, kai paskutin? kart? pro a?aras mat? juos oro uosto sumai?tyje. Paskui ji ?lipo ? l?ktuv? BOAC VC–10 ir pirm? kart? savo gyvenime skrido. Kurtinam? l?ktuvo kilim? i? Dum Dum oro uosto balkono steb?jo dvide?imt ?e?i ?eimos nariai. Moteris skrido vir? toki? Indijos vietovi?, kuriose niekada nebuvo buvusi, net toliau, u? Indijos, ir tik tada ant rankos tarp voros gele?ini?, auksini?, koralo, kriaukleli? ir santuokini? apyranki? ji pasteb?jo laikrod?. O ligonin?je dar tur?jo m?v?ti ir plastikin? apyrank? su joje u?ra?ytu savo vardu. A?ima atvert? laikrod? ciferblatu ? vidin? rie?o pus?. Ant nugar?l?s, be ?od?i? nelaidus vandeniui, saugus nuo ?simagnetinimo, atsparus sm?giams, buvo i?rai?yti santuokiniai jos inicialai A.G. Ant pulso vietos tiks?jo amerikieti?kos sekund?s. Pus? minut?s jos pilv? sugrieb?s skausmas spaud? tarsi rai??iu, paskui trenk? ? nugar? ir nub?go kojomis. V?l atleido. Laik? ji skai?iavo indi?kai, pir?tais: nyk??io galiuku liet? kiekvien? pir?to vidin?s pus?s ?link?, paskui stabtel?jo ties tre?iojo pir?to viduriu, nes Kalkutoje tuo metu buvo devyniomis ir puse valandos v?liau, jau vakaras, taigi ten – pus? devyni?. Kaip tik tokiu metu jos t?v? virtuv?je, Amhersto gatv?s bute, tarnas ? aprasojusias stiklines ?pyl? popietin?s arbatos ir ant pad?klo pad?jo sausaini? „Marie“. Jos motina, greitai tapsianti mo?iute, stov?jo prie veidrod?io, kaban?io vir? tualetinio staliuko, ir pir?tais narpliojo savo ilgus, juosmen? siekian?ius plaukus, kurie vis dar buvo labiau juodi nei ?ili. T?vas, susik?prin?s prie nuo?ulnaus, ra?alu i?tepto stalo, r?kydamas ir klausydamasis „Amerikos balso“, pie?? eskizus. Jaunesnysis brolis Rana s?d?jo ant lovos ir ruo??si fizikos egzaminui. Ji ai?kiai ?sivaizdavo pilkas cementines t?v? svetain?s grindis, kurios net kar??iausiomis dienomis i?likdavo v?sios. Viename gale, ant rausvos gipso kartono sienos, kab?jo didel? nespalvota jau mirusio jos senelio i? t?vo pus?s nuotrauka, prie?ais j?, ni?oje, atitvertoje matinio stiklo langais, buvo prigr?sta knyg?, popieri? ir akvarelini? jos t?vo da?? metalin?se d??ut?se. Akimirk? A?ima nebejaut? k?dikio svorio, j? nustelb? prie?ais akis praslink?s vaizdas, kur? v?l pakeit? m?lyna ?arlso up?s juosta, tankios ?aliuojan?i? med?i? vir??n?s, Memorialiniu keliu auk?tyn ir ?emyn slenkantys automobiliai. Kembrid?e tuo metu buvo vienuolikta ryto, ligonin?je – beveik piet? metas. Jai ant pad?klo atne?? ?ilt? obuoli? sul?i?, ?el?, led? ir ?altos keptos vi?tienos. Pat?, draugi?ka slaug? su rusvokais kirp?iukais, ky?an?iais i? po kepurait?s, ir su?ad?tuvi? ?iedu su deimantu ant pir?to, liep? A?imai tik suvalgyti ?el? ir i?gerti obuoli? sul?i?. A?ima vis vien neb?t? lietusi vi?tienos, net jeigu jai b?t? leista. Amerikie?iai valgo vi?tien? su odele, nors A?ima rado malon? m?sinink?, kuris mielai d?l jos nulupa odel?. Pat? at?jo papurenti pagalvi? ir patvarkyti lovos. Kartkart?mis galv? ?ki?davo gydytojas A?lis. – Nesijaudinkite, – linksmai kalb?jo jis, priglaud?s stetoskop? prie moters pilvo, tap?nodamas per j? ranka, ?av?damasis ?vairiomis jos apyrank?mis, – viskas puiku. Neabejoju, ponia Ganguli, kad pagimdysite lengvai. Ta?iau A?imai taip neatrod?. Pastaruosius a?tuoniolika m?nesi?, nuo tada, kai atvyko ? Kembrid??, niekas jai neatrod? lengva. Ir ne d?l skausmo, kur? ji ?inojo vienaip ar kitaip tur?sianti i?tverti. Ji bijojo pasekmi?: motinyst?s svetimoje ?alyje. Viena – lauktis k?dikio, i?k?sti rytais kylan?ius ?leik?tulius, bemieges naktis, buk? tvink?iojim? nugaroje, nuolatinius vaik??iojimus ? tualet?. Per vis? laukimosi laik?, nepaisydama vis daugiau nauj? nepatogum?, ji steb?josi savo k?no geb?jimu prad?ti gyvyb?, daryti lygiai t? pat?, k? dar? jos motina, senel? ir visos prosenel?s. D?l to, kad tai vyko labai toli nuo nam?, nepadedant ir nestebint mylimiems ?mon?ms, stebuklas atrod? dar didesnis. Ta?iau vis tiek ji bijojo auginti vaik? ?alyje, kurioje netur?jo gimini? ir nedaug k? ?inojo, kurioje gyventi atrod? baugu ir visko tr?ko. – Gal truput? pasivaik??iokite? Jums tai b?t? labai naudinga, – pasi?l? Pat?, at?jusi i?ne?ti piet? pad?klo. A?ima pak?l? akis nuo apdriskusio ?urnalo Desh, kur? gavo skrisdama l?ktuvu ? Boston? ir kur?, niekaip neprisivertusi i?mesti, atsine?? paskaityti. Spausdinti bengali?ki puslapiai, kad ir ?iurk?toki liesti, buvo nuolatin? jos paguoda. Daug kart? moteris perskait? visus trumpus apsakymus, eil?ra??ius ir straipsnius. Vienuoliktame puslapyje puikavosi jos t?vo, to ?urnalo dailininko, plunksna ir ra?alu pie?tas pie?inys, vaizduojantis ?iaurin?s Kalkutos dang?. Jo eskiz? t?vas nupai?? vien? ?kanot? ryt? nuo j? buto stogo. Ji stov?jo u? t?vo, kai jis plu??jo, ir mat?, kaip jis pie?ia, pasilenk?s prie stovo, ?sikand?s cigaret?, pe?ius apsigaub?s juodu ka?myro vilnos ?aliu. – Taip. Gerai, – sutiko A?ima. Pat? pad?jo A?imai i?lipti i? lovos, ?ki?o jos kojas vien? po kitos ? ?lepetes, patais? ties pe?iais antruosius naktinius mar?kinius. – Tik pagalvokite, – pasak? Pat?, A?imai sunkiai stojantis ant koj?, – po dienos kitos j?s suplon?site perpus. Kai jos i??jo i? palatos ? koridori?, slaug? prilaik? gimdyv? u? parank?s. ?engusi kelis ?ingsnius, A?ima sustojo, k?nu nuvilnijus skausmo bangai, jos kojos sudreb?jo. Moteris pakrat? galv?, akyse susitvenk? a?aros. – Negaliu. – Galite. Suspauskite mano rank?. Spauskite i? vis? j?g?. Jos v?l ?jo toliau, link slaugi? punkto. – Ko laukiate? Berniuko ar mergait?s? – paklaus? Pat?. – Nesvarbu, kad tik su de?imt pir??iuk? ant ranky?i? ir kojy?i?, – atsak? A?ima. Kai ?sivaizduodavo k?dik? savo gl?byje, sunkiausia jai b?davo pamatyti anatomines smulkmenas, ypatingus gyvyb?s ?enklus. Pat? nusi?ypsojo, gal kiek per pla?iai, ir A?ima suprato suklydusi – reik?jo pasakyti „ranky?i? ir kojy?i? pir??iuk?“. Ta klaidel? moteriai buvo tokia pat skausminga kaip ir paskutinis s?r?mis. Ji studijavo Kalkutoje angl? kalb? ir prie? i?tek?dama ketino apsiginti bakalauro darb?, priva?iai mokydavo kaimyn? vaikus j? namuose, verandose ar ant lov?, pad?davo mokytis mintinai Tenisono ir Vordsvorto eil?ra??ius, tarti sign ir cough[1 - Sign (angl.) – pasira?yti, cough (angl.) – kos?ti.], suprasti, kuo skiriasi Aristotelio ir ?ekspyro tragedijos. Ta?iau bengal? kalba ?odis „pir?tas“ gali reik?ti „pir?tus“. Kaip tik po vienos tokios priva?ios pamokos A?imos motina sutiko dukr? prie dur?, liep? eiti i?kart ? miegam?j? ir pasiruo?ti pa?in?iai su kambaryje laukian?iu vyru. Po gan?tinai ilgos pertraukos jis buvo tre?ias. Pirmas buvo na?lys su keturiais vaikais. Antras – jos t?vo pa??stamas laikra??io karikat?ristas, kuris neteko kair?s rankos, kai gatv?je j? partrenk? autobusas. Mergina labai apsid?iaug?, kai abu pretendentai jos atsisak?. Ji, tada dar devyniolikmet?, buvo ?pus?jusi studijuoti ir neskub?jo tapti nuotaka. Taigi paklusniai, bet nieko nesitik?dama, ji i?sipyn? ir i? naujo susi?ukavo plaukus, nusival? juodus aki? vok? da?us, nuo kuri? buvo i?sitep? paakiai, perbrauk? aksominiu pudros „Cuticura“ p?ku?iu per veido od?. Motina jau buvo paklojusi ant lovos jos skais?iai ?ali? sar?, tad ji, padariusi kelias klostes, u?siki?o j? u? apatinio sijono. Prie? ?eidama ? svetain?, A?ima luktel?jo koridoriuje, nes i?girdo motin? sakant: – Ji m?gsta gaminti valg? ir puikiai mezga. ?tai per savait? numezg? megztin?, kur? dabar vilkiu. A?ima nusi?ypsojo, pralinksm?jusi nuo motinos geb?jimo ?siteikti – i? tikr?j? t? megztin? ji mezg? beveik metus, o jo rankoves baig? pati motina. ?vilgtel?jusi ? grindis, ten, kur lankytojai paprastai nusiaudavo, ?alia dviej? sandal? por? mergina pamat? vyri?kus batus, koki? dar niekada niekur nebuvo ma?iusi – nei Kalkutos gatv?se, nei tramvajuose, nei autobusuose. Tokio apavo ji nepasteb?jo n? firmin?je avalyn?s parduotuv?je „Bata“. Tai buvo rudi batai su juodais kulniukais, labai ?viesiais rai?teliais ir dar dygsniuoti. Abipus kiekvieno bato vidurio buvo i?kaltos l??io didumo skylut?s, o ties nosimi – dailus pie?inys, kuris atrod? tarsi i?durtas adatomis. Pasilenkusi viduje ji ??i?r?jo aukso raid?mis u?ra?ytas, beveik i?blukusias batsiuvi? pavardes – ka?kas ir s?n?s, dyd? – a?tuntas su puse ir raides USA. Kol motina nesiliov? gyrusi savo dukter?, A?ima neatsispyr? staiga ap?musiam norui ir ?ki?o ? tuos batus savo kojas. Nuo juose u?silikusio savininko prakaito, susimai?iusio su jos koj? prakaitu, ?irdis ?m? smarkiai plakti – tai buvo itin intymus prisilietimas prie vyro, dar niekada nieko pana?aus ji nebuvo patyrusi. Bat? oda susirauk?l?jusi, sunki, bet dar ?ilta. Ji pasteb?jo, kad kair?s kojos bato rai?telis ? vien? skylut? nebuvo ?vertas ir toks apsirikimas mergin? labai atpalaidavo. I?traukusi kojas i? bat?, ji ??jo ? kambar?. Vyri?kis s?d?jo pintoje rotango k?d?je, o jo t?vai – ant viengul?s lovos, kurioje naktimis miegodavo jos brolis. Sve?ias buvo apk?nokas, moksliuko stiliaus, bet dar jaunatvi?kas, smaila, atsiki?usia nosimi, su storais juod? r?meli? akiniais. Tvarkingai pakirpti ?sai siek? barzd?, kuri deng? tik smakr?, tai teik? jo i?vaizdai elegancijos, netgi ?iek tiek aristokrati?kumo. Vaikinas m?v?jo rudas kojines, tokios pa?ios spalvos kelnes, vilk?jo mar?kinius ?aliais ir baltais dry?iais ir ni?riai spoksojo ? savo kelius. Kai mergina pasirod?, jis nepak?l? aki?. Ta?iau, eidama per kambar?, A?ima pajuto jo ?vilgsn?, nors, kai ji vog?iomis v?l ?vilgtel?jo, jis atrod? abejingas, s?d?jo nudelb?s akis ? kelius, paskui atsikrenk?t?, lyg nor?damas ka?k? pasakyti, bet nepasak? nieko. U? jaunuol? kalb?jo jo t?vas, pasak?, kad jo s?nus mok?si ?ventojo Pranci?kaus Ksavero kolegijoje, paskui in?inerijos koled?e, kad abi mokyklas baig? puikiais pa?ymiais. Mergina atsis?do ir palygino sario klostes. Ji pajuto, kaip motina pritariamai nu?velgia dukr?. A?ima buvo metro ?e?iasde?imt septyni? centimetr? auk??io – gan?tinai auk?ta kaip bengal? – ir sv?r? keturiasde?imt penkis kilogramus. Jos oda buvo labiau tamsesn? nei ?viesi, ta?iau ?mon?s da?nai j? lygindavo su kino ?vaig?de Madhabi Mukherd?i. Tur?jo steb?tinai ilgus nagus, o pir?tai buvo kaip t?vo – meni?ki, ploni. Sve?iai pasidom?jo jos i?silavinimu, papra?? padeklamuoti kelis Viljamo Vordsvorto eil?ra??io „Narcizai“ posmus. Vaikino ?eima gyveno Alipor?je. T?vas dirbo laivybos ?moni? biure. – Mano s?nus gyveno u?sienyje dvejus metus, – paai?kino t?vas, – ten apsigyn? daktaro darb? Bostone, atliko mokslinius tyrimus pluo?tin?s optikos srityje. A?ima nebuvo gird?jusi nei apie Boston?, nei apie pluo?tin? optik?. Paskui jaunuolio t?vai pasiteiravo, ar ji nor?t? skristi l?ktuvu ir ar gal?t? gyventi viena mieste, kuriame ?iemos b?na ?altos ir i?krinta daug sniego. – Argi jo ten nebus? – paklaus? ji, rodydama ? vyr?, kurio batus trumpam buvo pasisavinusi, bet kuris jai dar nepasak? n? ?od?io. Jo vard? su?inojo tik po su?ieduotuvi?. Po savait?s buvo atspausdinti pakvietimai, o dar po dviej? savai?i? aib? tet? ir pusseseri?, besisukin?jan?i? aplinkui, j? papuo?? ir pareng? vestuv?ms. Tokios buvo paskutin?s jos kaip A?imos Bhaduri akimirkos prie? tampant A?ima Ganguli. Moterys patamsino jos l?pas, patep? sandalo med?io pasta skruostus, suk?l? ? vir?? plaukus, papuo?? juos ?iedais, prilaikomais daugybe vielos segtuk?, kuriems i?traukti v?liau prireik? visos valandos. Nuotakos galv? apgaub? ry?kiai raudonu n?riniu. Jos plaukai, tankiausi visoje gimin?je, kad ir prilaikomi segtuk?, niekaip nenor?jo paklusti, nes oras buvo dr?gnas. Ji m?v?jo visus karolius, v?rinius ir apyrankes, kuriems likimas l?m? didesn? laiko dal? praleisti Naujosios Anglijos banko saugykloje. Skirt? valand? j? pasodino ant medin?s k?dut?s piri, kuri? jos t?vas papuo?? ir ant kurios ne?tuvais j? tur?jo ne?ti ? susitikim? su jaunikiu, ir pak?l? nuo ?em?s ? pusantro metro auk?t?. Paskui nuotaka, nuleidusi galv?, veid? u?sidengusi ?irdies pavidalo betelio lapu, septynis kartus ap?jo jaunik?. Ir tik Kembrid?e, ?veikusi a?tuonis t?kstan?ius myli?, A?ima pa?ino savo vyr?. Vakarais ji i? nenormuot?, ypa? ?vari? produkt?: cukraus, milt?, ry?i? ir druskos gamindavo valg?, tik?damasi, kad jam patiks. Apie tai ji ra?? pirmame savo lai?ke ? namus. Paskui su?inojo, kad jos vyras m?gsta s?resnius patiekalus, o i? a?traus avienos tro?kinio labiausiai vertina bulves, jog jam patinka pabaigti vakarien? nedidele porcija ry?i? ir dalo. Nakt?, gul?damas ?alia ?monos, vyras klausydavosi jos pasakojimo apie dienos nutikimus: kaip ji ?jo pasivaik??ioti Masa?usetso aveniu, ? kokias parduotuves buvo u?sukusi, kaip jai ?griso kri?naitai, si?lantys savo informacinius lapelius, kaip Harvardo aik?t?je smaguriavo led? su pistacijomis vafliniame indelyje. Jos vyras, kad ir gaudamas menk? aspiranto stipendij?, kiekvien? m?nes? atid?davo pinig? si?sti t?vui, nes nor?jo pad?ti statyti t?v? namo priestat?. Jis buvo labai pedanti?kas d?l drabu?i? – pirmas j? gin?as ?vyko d?l megztinio, kuris susitrauk?, kai A?ima i?plov? j? skalbimo ma?ina. Gr???s i? universiteto, mar?kinius ir kelnes A?okas pakeisdavo pi?ama su virvele keln?se, o jei b?davo ?alta, apsivilkdavo dar ir megztin?. Sekmadieniais jis valand? skirdavo bat? tepalo d??ut?ms ir trims poroms bat?, i? kuri? dvi buvo juodos ir viena ruda. Tuos ruduosius A?ima ir buvo apsiavusi, kai jis pirm? kart? at?jo ? jos namus. Pama?iusi j?, s?dint? rytieti?kai ant laikra??iais i?klot? grind?, d?mesingai braukiant? per bat? od? ?epe?iu, ji visada prisimindavo nekukl? savo poelg? t?v? namuose. Toji akimirka ilgai jaudino moter?, ir ji, kad ir k? naktimis pasakodavo vyrui apie savo gyvenim?, nusprend? i?saugoti j? paslaptyje. A?okas s?d?jo kitame ligonin?s auk?te, laukiamajame, susik?prin?s prie m?nesio senumo Boston Globe, kur? ka?kas paliko ant gretimos k?d?s. Jis perskait? apie riau?es, kilusias per Demokrat? partijos suva?iavim?, ir apie dvej? met? ?kalinimo nuosprend? vaik? gydytojui Bend?aminui Spokui u? raginim? ?auktiniams vengti karin?s tarnybos. Rankinis laikrodis „Favre Leuba“ ?e?iomis minut?mis lenk? didel? sienin? laikrod? pilku ciferblatu. Buvo pus? penki? ryto. Dar prie? valand? A?okas miegojo namuose, A?imos lovos pus? buvo nuklota egzamin? med?iaga, kuri? jis kal? v?lai vakare, kai suskambo telefonas. Balsas kitame laido gale pasak?, jog A?ima pilnai atsiv?rusi ir nuve?ta ? gimdymo palat?. Atva?iav?s ? ligonin?, jis su?inojo, kad ji prad?jo stumti ir k?dikis gali gimti bet kuri? minut?. Minut?. Ta?iau atrod?, kad tik an?dien, pilk?v? ?iemos ryt?, kai ? langus pliek? kru?a, A?ima i?spjov? arbat?, apkaltinusi vyr?, kad ?is vietoj cukraus ?pyl?s druskos. Nor?damas ?sitikinti savo teisumu, jis siurbtel?jo saldaus g?rimo i? ?monos puodelio, bet ji atkakliai tvirtino, jog arbata s?ri, ir i?pyl? j? ? kriaukl?. T?kart ji pirm? kart? ?tar? tai, k? v?liau patvirtino gydytojas. Paskui jis kiekvien? ryt? pabusdavo, kai ji, valydamasi dantis, prad?davo ?iauk?ioti. Prie? eidamas ? universitet?, A?okas palikdavo puodel? arbatos prie lovos, kurioje ?mona gul?davo apati?ka ir tyli. Gr???s vakare namo, da?nai j? ten teberasdavo, arbata stov?davo nepaliesta. Dabar jam pa?iam labai reik?jo i?gerti arbatos, nes prie? i?eidamas i? nam? nesp?jo i?sivirti. Ta?iau i? automato koridoriuje gal?jai gauti tik kavos popieriniame indelyje, ir dar drungnos. Vyras nusi?m? Kalkutos optikoje jam parinktus akinius storais r?meliais, nuval? l??ius medvilnine nosinaite, kuri? visada tur?davo ki?en?je. Nosinait?je motina ?viesiai m?lynu si?lu buvo i?siuvin?jusi raid? A. Juodi plaukai, kuriuos jis paprastai tvarkingai su?ukuodavo nuo kaktos atgal, dabar buvo i?sidraik?, pasi?iau??. Jis atsistojo ir, kaip ir kiti laukiantys t?vai, ?m? vaik??ioti. Ta?iau laukiamojo durys atsidar? tik du kartus, kai slaug? paskelb?, kad vienas t?vas turi berniuk?, kitas – mergait?. Prie? palyd?dami iki dur?, visi paspaud? jiems rankas, patap?nojo per nugaras. Vyrai lauk? su cigarais, g?l?mis, adres? knygut?mis ir ?ampano buteliais, jie r?k? cigaretes, barstydami pelenus ant grind?. A?okas buvo abejingas tokioms silpnyb?ms, nes ner?k? ir nevartojo alkoholio. O adresus ma?oje u?ra?? knygut?je saugodavo A?ima ir visada ne?iodavosi j? rankin?je. Nupirkti ?monai g?li? vyrui niekada minties nekildavo. Jis v?l ?niko ? ?urnal? Globe, kur? skait? vaik??iodamas. D?l lengvo ?lubumo sulig kiekvienu ?ingsniu A?okas truput? vilko koj?. Skaityti eidamas, vienoje rankoje laikydamas knyg?, jis ?prato nuo vaikyst?s ir dar? tai visur: p?dindamas ? mokykl?, eidamas i? vieno kambario ? kit? ar lipdamas auk?tyn ?emyn raudonais molio laiptais dideliame, trij? auk?t? savo t?v? name Alipor?je. Niekas vaiko neerzindavo ir nebla?kydavo. Berniukas niekada nesuklupdavo. Taip paauglyst?je jis perskait? visas ?. Dikenso ir toki? naujesni? autori?, kaip Greihamas Grinas ir Somersetas Moemas, knygas, kurias nusipirkdavo u? sutaupytus pinigus savo m?gstamame kioske Koled?o gatv?je. Ta?iau labiausiai jam patiko rus? ra?ytojai. Angli?kus j? vertimus A?okui vaikyst?je garsiai skaitydavo senelis i? t?vo pus?s, anks?iau d?st?s Kalkutos universitete Europos literat?r?. Kasdien arbatos g?rimo met?, kai jo broliai ir seserys ?aisdavo lauke kabad? ir kriket?, A?okas eidavo pas senel?, kuris atsiguldavo ant nugaros, u?sikeldavo koj? ant kojos ir, pasid?j?s ant kr?tin?s atverst? knyg?, vis? valand? skaitydavo susirangiusiam pa?on?je vaikai?iui. T? valand? A?okas likdavo kur?ias ir aklas aplinkiniam pasauliui. Jis negird?davo, kaip u?lip? ant stogo ??kauja jo broliai ir seserys, nematydavo ma?o, dulk?to, u?griozdinto kambar?lio, kuriame senelis jam skaitydavo. „Perskaityk visus rus? ra?ytoj? k?rinius, – kadaise pasak? jam senelis, – o perskait?s, dar kart? skaityk.“ Pakankamai gerai i?mok?s angl? kalb?, A?okas ir pats prad?jo skaityti knygas. Eidamas triuk?mingomis ir judriomis ?ouringio ir Gariahato gatv?mis, jis perskait? Brolius Karamazovus, An? Karenin?, T?vus ir s?nus. Kart? jaunesnis pusbrolis nusprend? j? pam?gd?ioti, bet nukrito nuo raudon? molini? laipt? A?oko name ir susilau?? rank?. A?oko motina buvo ?sitikinusi, kad jos vyresn?l?, ?bedus? nos? ? roman? Karas ir taika, kada nors partenks autobusas ar tramvajus ir… kad paskutin? savo gyvenimo akimirk? jis skaitys knyg?. Kart?, ankstyv? 1961-?j? spalio dvide?imtosios ryt?, tai vos nenutiko. A?okui tada buvo dvide?imt dveji. Jis studijavo in?inerijos koled?e ir per atostogas va?iavo ekspresu „83 Haura – Ran?is“ aplankyti savo seneli?, kurie persik?l? i? Kalkutos ? D?em?edpur?, seneliui i??jus ? pensij?. A?okas niekada per atostogas nepalikdavo savo ?eimos. Ta?iau tada jo senelis buvo ap- ak?s ir pageidavo, kad b?tent A?okas rytais jam skaityt? laikra?t? The Statesman, o po piet? – Dostojevsk? ir Tolstoj?. A?okas noriai sutiko pad?ti, pasi?m? du lagaminus – vien? su drabu?iais ir dovanomis, o kit? tu??i?, nes kaip tik dabar senelis pa?ad?jo jam atiduoti visas per gyvenim? sukauptas knygas, kurias saugojo u?rakintas spintoje stiklin?mis durimis. Tas knygas jis pa?ad?jo A?okui dar vaikyst?je ir – kiek pamena – labiausiai u? visk? pasaulyje jis tro?ko b?tent j?. Kelias knygas vaikinas jau tur?jo – gavo jas per savo gimtadienius ir kitomis ypatingomis progomis. Ta?iau at?jus metui paveld?ti kitas knygas, senelis pats nebegal?jo j? skaityti. Ki?damas po s?dyne tu??i? lagamin?, A?okas nusimin? – j? trikd? lagamino lengvumas, li?des? k?l? aplinkyb?s, kuri? ver?iamas tur?s gr??ti pilnu lagaminu. Su savimi ? kelion? jaunuolis buvo pasi?m?s Nikolajaus Gogolio apysak? rinkin? kietais vir?eliais, kur? senelis jam dav? dvyliktos klas?s baigimo proga. Antra?tiniame puslapyje, po senelio para?u, A?okas pasira?? pats. T? knyg? jis labai m?go, nuo da?no vartymo nugar?l? suskilo, atrod?, kad puslapiai tuoj pasidalys pusiau. Labiausiai jam patiko paskutin? rinkinio apysaka Apsiaustas, kaip tik j? A?okas v?l prad?jo skaityti, kai traukinys, ilgokai ir kurtinamai ?ktel?j?s, v?lai vakare pajud?jo i? Hauros stoties tolyn nuo jo t?v?, ?e?i? jaunesni? broli? ir seser?, kurie buvo at?j? jo i?lyd?ti, supo j? iki paskutin?s akimirkos ir, stov?dami ant ilgos tamsios platformos, mojavo jam tolstant. Jis buvo skait?s Apsiaust? nesuskai?iuojam? daugyb? kart?, kai kurie sakiniai ir fraz?s tvirtai ?sir??? jam ? atmint?. J? visada ?av?davo absurdi?kas, tragi?kas, ta?iau kaskart keistai ?kvepiantis pasakojimas apie Akakij? Akakijevi?i?, nuskurdus? pagrindin? veik?j?, kuris vis? gyvenim? nuolankiai perra?in?jo kit? para?ytus ra?tus ir kent?jo paty?ias. ?irdyje jis juto didel? u?uojaut? varg?ui Akakijui, romiam valdinink?liui, nes toks savo karjeros prad?ioje buvo ir A?oko t?vas. Kiekvien? kart?, skaitydamas, kaip prie? krik?tydama s?n? motina atsisak? daugyb?s keist? vard?, A?okas garsiai juokdavosi. Ir ?iurpdavo nuo siuv?jo Petrovi?iaus kojos nyk??io apra?ymo: „i?sigimusiu nagu, storu ir tvirtu lyg v??lio kiautas“. Jo burna sudr?kdavo skaitant, kaip Akakijus vakar? prie? jo apsiausto vagyst? valg? ?alt? ver?ien?, sald?ius pyragai?ius su kremu ir g?r? ?ampan?, nors pats A?okas tokio maisto niekada nebuvo ragav?s. A?ok? priblok?davo Akakijaus apipl??imas „aik?t?je, pana?ioje ? baisi? dykum?“, kurioje varg?elis liko su?al?s ir pa?eid?iamas. O Akakijaus mirtis, apra?yta po keli? puslapi?, visada i?spausdavo a?aras akyse. Ka?kod?l A?okui dar?si vis sunkiau suprasti apysak?. Jis visk? ?sivaizduodavo labai ai?kiai ir taip ?sijausdavo, kad prasm? tarsi nugrimzdavo dar giliau ir apsitraukdavo migla. Akakijaus ?m?kla neduodavo ramyb?s ne tik paskutiniuose puslapiuose, bet ir A?oko sielos gelm?je, kur ji atskleisdavo pasaulio neprotingum? ir nei?vengiamyb?. Lauke greitai sutemo, beveik nebesimat? padrik? Hauros stoties ?iburi?. Jo vieta buvo septintame antros klas?s vagone, u? vagono su oro kondicionieriumi. Kadangi buvo atostog? metas, keleiviai s?d?jo susigr?d?. Ypa? triuk?mavo atostogauti va?iuojan?ios ?eimos. Ma?i vaikai buvo i?puo?ti gra?iais drabu?iais, mergyt?s su ry?kiais kaspinais plaukuose. A?okas pavakarieniavo prie? i?vykdamas ? stot?, ta?iau jam prie koj? stov?jo motinos ?d?tas keturi? dali? termosas su u?kand?iais, jei jis kartais nakt? i?alkt?. Savo kup? jis dalijosi su kitais trimis keleiviais – vidutinio am?iaus pora i? Biharo, kuri, kaip jis nugirdo i? j? pokalbio, k? tik i?tekino vyriausi? savo dukter?, ir draugi?ku, pilvotu bengalu verslininku vardu Gho?as, d?vin?iu kostium? ir ry?in?iu kaklary??. Verslininkas pasisak? A?okui k? tik su ?mona gr???s i? Anglijos, kur dvejus metus dirbo pagal sutart?, ta?iau gr??o namo, nes ?mona u?sienyje labai li?d?jo. Apie Anglij? pakeleivis atsiliep? pagarbiai. Tviskan?ios tu??ios gatv?s ir spindintys juodi automobiliai jam atrod? tarsi sapnas. Kaip ir pagal tvarkara?t? i?vykstantys traukiniai. Niekas nespjaudo ant ?aligatvi?. Jo s?nus gim? brit? ligonin?je. – Ar daug pasaulio pamatei? – paklaus? Gho?as A?oko, atsiri?damas batus ir s?sdamasis rytieti?kai ant savo gulto. Jis i?sitrauk? i? ?varko ki?en?s cigare?i? pakel? „Dunhill“ ir, prie? u?sidegdamas cigaret?, pasi?l? visiems kup? pasivai?inti. – Kart? buvau Delyje, – atsak? A?okas, – pastaruoju laiku kart? per metus vykstu ? D?em?edpur?. Gho?as i?ki?o rank? pro lang? ir nukrat? ??ruojant? cigaret?s galiuk? ? tams?. – Ne tok? pasaul?, – pasak? jis, li?dnai ap?velgdamas traukinio vid?. Paskui pakreip? galv? ? lang?. – Anglija. Amerika, – vardijo jis, tarsi tai b?t? pralekian?i? kaim? pavadinimai. – Ar kada pagalvojai ten nuvykti? – Mano d?stytojai kartkart?mis apie tai u?simena, bet a? turiu ?eim?, – atsak? A?okas. Vyras susirauk?. – Jau ved?s? – Ne, bet turiu motin?, t?v?, ?e?is jaunesnius brolius ir seseris. Esu vyriausias. – Po keleri? met? vesi ir gyvensi t?v? namuose, – sp?liojo pakeleivis. – Turb?t. Gho?as pakrat? galv?. – Kol dar esi jaunas ir laisvas, – pasak? jis ir pla?iai i?sk?t? rankas pabr??damas ?od?ius, – padaryk sau paslaug?. Kol dar nev?lu, per daug nesvarstydamas ?simesk ? lagamin? pagalv?, apklot? ir pamatyk kuo daugiau pasaulio. Nesigail?si. Jei nepadarysi to dabar, paskui bus per v?lu. – Mano senelis tvirtina, kad tam skirtos knygos, – atsak? A?okas ir, pasinaudodamas proga, atsivert? apysak? rinkin?, kur? laik? rankoje. – J? padedamas gali bet kur keliauti nepajud?damas i? vietos. – Kiekvienam savo, – pasak? vyras ir mandagiai palenk? galv? ? vien? pus?. Nuor?ka i?krito i? jo pir?t?. Pasilenk?s prie savo koj?, jis ?ki?o rank? ? krep?? ir, i?sitrauk?s dienyn?, atsivert? spalio dvide?imtos dienos puslap?. Jis buvo tu??ias. I?kilmingai atsuk?s parkerio dangtel?, puslapyje vyras u?ra?? savo vard? ir adres?. Paskui atpl??? ir padav? A?okui. – Jei kada nors pakeisi savo nuomon? ir tau reik?s kontaktini? asmen?, prane?k man. A? gyvenu Toligunge, i?kart u? tramvaj? parko. – A?i?, – pad?kojo A?okas, sulankst? lapel? ir ?ki?o ? knygos gal?. – Gal sulo?kime kortomis? – pasi?l? Gho?as, i?sitrauk?s i? ?var- ko ki?en?s nuzulint? kort? kalad?. Ant jos nugar?l?s buvo atvaizduotas Didysis Benas. Ta?iau A?okas mandagiai atsisak?, nes nemok?jo lo?ti kortomis. Be to, jam labiau patiko skaityti. Keleiviai vienas paskui kit? u?darame tamb?re i?sival? dantis, persireng? pi?amomis, u?trauk? aplink save u?uolaidas ir sumigo. Gho?as pasisi?l? miegoti auk?tai ir, tvarkingai sulankst?s kostium?, basomis kojomis u?lipo ten kop??iomis. Tad A?okas netrukdomas gal?jo ?i?r?ti pro lang?. Pora i? Biharo pasivai?ino saldumynais i? d??ut?s, atsig?r? vandens i? vieno puodelio – n? vienas j? l?pomis nepaliet? kra?telio – paskui taip pat ?sik?r? savo vietose, i?jung? ?vies? ir nusisuko ? sien?. Tik A?okas tebes?d?jo ir vis dar apsireng?s skait?. Vir? jo galvos deg? ma?a lemput?. Kartkart?mis pro lang? jis pa?velgdavo ? juod? kaip smala bengali?k? nakt?, nery?kius palmi? siluetus ir vargingus namelius, atsargiai versdamas pageltusius knygos lapus, i? kuri? keli buvo ne?ymiai i?vagoti kirmin? urveli?. Garo variklis p??kavo raminamai ir galingai. Giliai kr?tin?je aid?jo bukas rat? bildesys. Pro lang? praskriejo i? auk?t? kamin? i?tr?kusios ?ie?irbos. Plonas lipni? suod?i? sluoksnis nus?do ant jaunuolio veido, aki? vok?, rankos, kaklo. Jis paman?, kad, kai tik atva?iuos, senel? primygtinai pra?ys nusiprausti muilu „Margo“. ?sijaut?s ? li?dn? Akakijaus Akakijevi?iaus, klaid?iojan?io pla?iomis, apsnigtomis ir v?juotomis Sankt Peterburgo gatv?mis, pad?t?, jis dar ne?inojo, kad ateityje pats gyvens ten, kur bus daug sniego. A?okas vis dar skait? ir nemiegojo kartu su keliais b?draujan?iais keleiviais, kai pus? trij? ryto nuo b?gi? nuried?jo garve?ys ir septyni vagonai. Driokstel?jo, lyg sprogus bombai. Pirmi keturi vagonai apvirto ?duboje prie kelio. Penktas ir ?e?tas vagonai, ve?antys pirmos klas?s ir vagono su oro kondicionieriumi keleivius, sugriuvo vienas ant kito – ?mon?s mir? miegodami. Septintas vagonas, kuriuo va?iavo A?okas, taip pat nuvirto ir sm?gio bangos buvo nusviestas ? lauk?. Avarija ?vyko u? 209 kilometr? nuo Kalkutos, tarp Gat?ilos ir Dalbamgaro sto?i?. Traukinio apsaugininko ne?iojamasis telefonas neveik?. Tik nub?g?s beveik penkis kilometrus ? Gat?il?, pasiuntinys prane?? apie ?vyk? ir papra?? pagalbos. Pra?jo daugiau kaip valanda, kol atvyko pirmieji gelb?tojai, ne?ini lempomis, kastuvais, semtuvais ir kirviais, pasireng? traukti i? vagon? k?nus. A?okas ilgai prisimin?, kaip ka?kas ??kavo ir klaus?, ar yra kas gyvas. Jis ir pats m?gino ?aukti, bet jam nepavyko – i? gerkl?s sklido tik silpnas girg?desys. Jis prisimin?, kaip pusgyviai ?mon?s dejavo ir beld? ? vagono sienas, ?nab?d?dami ir u?kim? pra?? pagalbos, tar? ?od?ius, kuriuos gal?jo gird?ti tik tie, kurie ir patys su?aloti buvo ?strig? traukinyje. A?oko kr?tin? ir de?in? mar?kini? rankov? permirko krauju. Sm?gio banga i?met? j? pro lang? ir nusvied? u? kelio. Jis visi?kai nieko nemat? ir kelias pirmas valandas man?, jog galb?t apako kaip jo senelis, kur? keliavo aplankyti, jis u?uod? aitr? ugnies kvap?, gird?jo musi? zvimbim?, vaik? verksm?, burnoje pajuto dulki? ir kraujo skon?. Jie buvo ka?in kur lauke. Aplink juos sukiojosi kaimo ?mon?s, policijos inspektoriai ir keli gydytojai. Jis paman?, jog mir?ta, kad galb?t jau mir?, nes nejaut? apatin?s k?no dalies ir tod?l nejuto, jog sukne?intos Gho?o kojos guli ant jo koj?. Pagaliau vaikinas pamat? ?alt?, nedraugi?k? ?vintan?io ryto dang?, vis dar tebe?vie?iant? m?nul? ir kelias ?vaig?des. Netoli nuo traukinio pleveno i? jo rankos i?l?kusios knygos puslapiai, ji buvo perpl??ta pusiau. Vienas i? gelb?toj?, nukreip?s pro?ektoriaus ?vies?, j? pasteb?jo ir stabtel?jo. – ?ia nieko n?ra, – i?girdo ka?k? sakant A?okas. – Eime toliau. Ta?iau pro?ektoriaus ?viesa nedingo – ji ?viet? tol, kol A?okui pakako j?g? pakelti rank? ir padaryti judes?, kuris, jo nuomone, sunaudojo paskutinius gyvyb?s liku?ius. Kum?tyje A?okas tebelaik? suglam?yt? Apsiausto puslap?. Kai jis pak?l? rank?, gniu?ulas i?krito. – Palaukit! – i?girdo jis ?auksm?. – Tas vaikinas ?alia knygos. Ma?iau, kaip jis sujud?jo. Gelb?tojai i?trauk? A?ok? i? po nuolau??, paguld? ant ne?tuv?, nune?? ? kit? traukin? ir nuve?? ? Tatanagaro ligonin?. Jam buvo l???s dubuo, de?inysis ?launikaulis ir trys de?in?s pus?s ?onkauliai. Likusi? met? dal? jis gul?jo ant nugaros, nes gydytojas liep? kiek ?manoma vengti jud?ti, kol suaugs kaulai. I?kilo gr?sm?, kad de?in? koja vis? gyvenim? liks paraly?iuota. Paskui A?ok? perve?? ? Kalkutos universitetin? ligonin?, kur jam ? klubus ?stat? du var?tus. Gruod?io m?nes? jaunuolis gr??o ? t?v? namus Alipor?je. Keturi broliai ne?? j? ne?tuvais ant pe?i? tarsi lavon? per kiem? ir laiptais ? vir??. ?eima tris kartus per dien? maitindavo j? ?auk?tu. Jaunuolis ?lapinosi ir tu?tinosi ? plok??i? alavin? duben?. Gydytojai ir lankytojai ateidavo ir i?eidavo. I? D?em?edpuro net atva?iavo aklas jo senelis. ?eima i?saugojo laikra??i? i?karpas, kuriose A?okas pamat? traukinio du?enas, dangaus fone styran?ias nelygias kr?vas, apsaugininkus, s?din?ius ant neatsiimtos mantos, ir su?inojo, kad u? keli? p?d? nuo pagrindinio kelio buvo rastos b?gi? tvarsl?s ir sklend?s, suk?lusios ?tarim?, kurio niekas v?liau nepatvirtino, apie galim? sabota??. K?nai buvo su?aloti neatpa??stamai. „Atostogautoj? susitikimas su Mirtimi“, – ra?? Times of India. I? prad?i? didesn? dienos dal? jis spoksodavo ? miegamojo lubas ir j? viduryje besisukan?ias tris rusvai gelsvas ventiliatoriaus mentes ne?variais pakra??iais. Kai ventiliatorius b?davo ?jungtas, vaikinas gird?davo, kaip u? jo lovos ? sien? br??inasi vir?utinis kalendoriaus kra?tas. Pakreip?s kakl? ? de?in?, matydavo lang? ir ant jo kra?to stovint? apdulk?jus? antibakterinio skys?io „Dettol“ butel?, o kai langin?s b?davo atidarytos – betono sien?, juosian?i? nam?, ir rusvus ja ?mirin?jan?ius gekonus[2 - Drie?? r??is.]. Jis klaus?si kasdien?s lauko gars? programos – ?ingsni?, dvira?i? skambu?i?, nepaliaujamo varn? kranks?jimo, rik?? pyps?jimo siauroje gatvel?je, kuria negal?jo prava?iuoti taksi, ir i? kampin?s kolon?l?s ? virtuvus pumpuojamo vandens. Kiekvien? vakar? temstant A?okas klausydavosi, kaip kaimynas pu?ia kriaukl?, kviesdamas valand? pasimelsti, ir u?uosdavo ?ali? ?ibant? dumbl?, susirinkus? atvirame kanalizacijos vamzdyje, nors jo ir nematydavo. Visi namuose gyveno savo gyvenimus. T?vas i?eidavo ? darb? ir gr??davo, broliai ir seserys skub?davo ? mokykl?. Motina plu??jo virtuv?je, kartkart?mis ateidavo jo pa?i?r?ti. Jos pilvas b?davo i?teptas dar?in?mis ciber?ol?mis. Du kartus per dien? tarnait? panardindavo skudurus ? vandens kibirus, i?gr??davo ir i?plaudavo jais grindis. Dienomis jam b?davo silpna nuo skausm? mal?inan?i? vaist?. Naktimis sapnuodavo, kad yra ?sp?stas traukinyje arba – dar blogiau – jog avarijos n? nebuvo, kad jis eina gatve, maudosi, s?di rytieti?kai ant grind? ir valgo i? l?k?t?s maist?. Paskui pabusdavo, i?piltas prakaito, a?aromis sr?van?iu veidu, ?sitikin?s, kad niekada gyvenime nebegal?s to daryti. Pagaliau, nor?damas i?vengti ko?mar?, naktimis, kai nejudantis k?nas labiausiai neduodavo jam ramyb?s, o protas b?davo guvus ir ai?kus, prad?jo skaityti. Ta?iau jis atsisak? rus? ra?ytoj? knyg?, kurias senelis atne?? ir paliko prie jo lovos, apskritai nenor?jo skaityti joki? roman?. Knygos, kuri? veiksmas vyko niekada nematytuose kra?tuose, tik primin? apie jo ?kalinim?. U?uot skait?s romanus, ?niko studijuoti in?inerines knygas, steng?si neatsilikti moksle, pasi?viesdamas ?ibintuv?liu spr?sdavo lygtis. Tomis tyliomis valandomis jis da?nai pagalvodavo apie Gho??. „?simesk ? lagamin? pagalv?, apklot?“, – tarsi gird?davo j? sakant ir prisimin?, kaip ?is ant dienora??io lapo u?ra?? jam savo adres?, ka?kur u? tramvaj? parko Toligunge. Dabar ten – na?l?s ir be t?vo likusio s?naus namai. ?eima, nor?dama pakelti jo dvasi?, kalb?davo apie ateit?, dien?, kai jis gal?si?s atsistoti be kit? pagalbos ir pereiti kambar?. T?vas ir motina kasdien to meld? Diev?. D?l to motina tre?iadieniais nevalg? m?sos. Ta?iau laikui b?gant, A?okas prad?jo m?styti apie kitoki? ateit?. Jis ?sivaizdavo ne tik ein?s, bet i?vykst?s kuo toliau nuo savo gimtin?s, kurioje vos ne?uvo. Kitais metais, pasirams?iuodamas lazdele, vaikinas gr??o ? koled??, j? baig? ir, nieko t?vams nesakydamas, nusiunt? pra?ym? t?sti in?inerijos studijas u?sienyje. Savo planus s?nus atskleid? tik tada, kai buvo priimtas, gavo doktoranto stipendij? ir tur?jo rankoje nauj? pas?. – Bet mes kart? tav?s vos nepraradome, – pasiprie?ino suglum?s t?vas. Broliai ir seserys apsia?aroj? maldavo neva?iuoti. O netekusi ?ado motina tris dienas badavo. Ta?iau jis, nieko nepaisydamas, i?va?iavo. Pra?jo septyneri metai, bet vaizdiniai tebepersekiojo A?ok?. Jie tykodavo u? kampo, kai jis skub?davo ? Masa?usetso technologij? instituto In?inerijos katedr? pa?i?r?ti, ar jam yra lai?k?, tvyrodavo vir? peties, kai palinkdavo per pietus prie ry?i? l?k?t?s ar glausdavosi prie A?imos nakt?. Kiekvien? svarbiausi? savo gyvenimo akimirk? – per vestuves, kai stov?damas u? A?imos per jos pet? ?velg? ? abiej? rankomis ? ugn? pilamus p?stus ry?ius, ar kai atvyk?s ? Amerik? pirm? kart? pamat? sniegu padengt? ma?? pilk? miestel? – jis m?gino vaizdinius nustumti ? ?al?, bet jam nepavykdavo: nuolat i?vysdavo pakrypusius, apdau?ytus, apvirtusius traukinio vagonus, o u? traukinio – savo paties su?alot? k?n? ir i?girsdavo bais?, nesuvokiam? tra?k?jim?, kai lyg ?iaudeliai l??o jo kaulai. Ir ne skausmas persekiojo A?ok?, jis apskritai neprisimin? skausmo, o laukimas prie? i?gelb?jim? ir stingdanti, gerkle kylanti baim?, kad jo apskritai niekas nei?gelb?s. Paskui jis vis? gyvenim? kent?jo nuo u?dar? patalp? baim?s: kildamas liftu, sulaikydavo kvap?, automobilyje, jei neatidarydavo lang? abiejose pus?se, jausdavosi tarsi kal?jime, o pirkdamas l?ktuvo biliet?, pra?ydavo duoti viet? salono priekyje. Kartais panik? jam keldavo vaik? verksmas. Tada pasi?iupin?davo savo ?onkaulius, nor?damas ?sitikinti, ar jie sveiki. Dabar ligonin?je jis, kratydamas galv? ir abejodamas, taip pat pa?iupin?jo savo ?onkaulius ir nusiramino. A?ima lauk?si vaiko, bet jis jaut?si prisl?gtas minties apie gyvenim?, vaiko gyvenim? ir to, kas jo lauk?. A?ok? t?vai augino be vandentiekio, dvide?imt dvej? met? jis vos ne?uvo. Ir v?l burnoje – dulki? skonis, akyse – pakryp?s vagonas, nuvirt? did?iuliai gele?iniai ratai. Tai netur?jo nutikti. Ta?iau jis i?tv?r?. Vyras gim? du kartus Indijoje ir vien? kart? Amerikoje. Iki savo trisde?imtme?io jis nugyveno tris gyvenimus ir u? tai d?kojo savo t?vams, seneliams ir proseneliams, bet ne Dievui, nes atvirai garbino Marks? ir tyliai atsisak? religijos. Ta?iau jis jaut?si d?kingas dar vienai mirusiai sielai. Ne knygai, nes ji – beveik kaip jis – supl??yta ir i?mesta, ankstyv? spalio ryt? dingo ka?kur lauke u? 209 kilometr? nuo Kalkutos. Kai Pat? ??jo ? laukiam?j?, A?okas d?kojo ne Dievui, o Gogoliui, rus? ra?ytojui, kuris i?gelb?jo jam gyvyb?. 2 skyrius Ryte, penkios minut?s po penki?, gim? k?dikis. Berniuko ?gis buvo penkiasde?imt vienas centimetras, svoris – trys su puse kilogramo. Kol gydytojas dar nenukirpo virk?tel?s ir slaug? nenune?? vaikelio, A?ima pirm? kart? j? pamat? – tir?ta, balta mase padengt? padar?l? su kraujo, jos kraujo, dry?iais ant petuk?, kojy?i? ir galvos. Kadangi gimdyvei ? str?nas buvo ?besta adata, nuo liemens iki keli? ji nieko nejaut?, ta?iau per paskutines gimdymo valandas i? skausmo jai ply?o galva. Kai viskas baig?si, ji ?m? baisiai dreb?ti, tarsi u??jus ?miam kar??iavimui, po apklotu i?dreb?jo vis? pusvaland?, apsvaigusi, jausdamasi viduje tu??ia, o i?or?je – sulamdyta. Moteris ne?steng? kalb?ti, papra?yti slaugi?, kad pakeist? jos krauju permirkusius mar?kinius ?variais. Jos gerkl? deg?, nors ji nepaliaujamai g?r? vanden?. Slaug? liep? atsis?dus ant unitazo pa?iai apsilieti ?iltu vandeniu tarpkoj?. Paskui pad?jo jai nusiprausti, apvilko ?variais mar?kiniais, pasodino ? ve?im?l? ir nuve?? ? kit? palat?. Blausi ?viesa ramino. ?alia stov?jo dar viena lova, kuri tuo metu buvo tu??ia. Kai at?jo A?okas, Pat? matavo A?imos kraujosp?d?. Jaunoji mamyt? gul?jo atsir?musi ? pagalves ir laik? apsikabinusi vaikel? lyg pailg? balt? siuntinuk?. ?alia lovos stov?jo ve?im?lis su kortele NAUJAGIMIS GANGULIS. – Jis ?ia, – tyliai pasak? ?mona, ?velgdama ? vyr? ir lengvai ?ypsodamasi. Jos oda gelsvoka, l?pos bespalv?s. Paakiai pajuod?, plaukai i?sidraik? i? kasos, tarsi ?ukuota b?t? labai seniai. Balsas u?kim?s, lyg per?alus. Jis prisitrauk? k?d? prie lovos. Pat? pad?jo k?dik? i? motinos perduoti t?vui. Trumpas perkeliamo k?dikio riksmas nustelb? palatos tyl?. T?vai sureagavo nat?raliai i?sig?sdami, ta?iau slaug? pritariamai nusijuok?. – Supraskite, – pasak? ji A?imai, – taip jis su jumis susipa??sta. A?okas, kaip pamok? Pat?, paki?o vien? rank? po vaikelio kakliuku, kit? – po u?pakaliuku. – Pirmyn, – paragino ji. – Jis nori, kad tvir?iau laikytum?te. Jis stipresnis, nei jums atrodo. A?okas pak?l? ma?? ry?ul?l? auk??iau ir prispaud? prie kr?tin?s. – ?itaip? – Taip, gerai, – patvirtino Pat?. – Tumpam paliksiu jus vienus. I? prad?i? A?okas ne tiek susijaudino, kiek sutriko, pamat?s smail? galvut?, putlius voku?ius, baltas d?meles ant skruost? ir stor? vir?utin? l?pyt?, styran?i? vir? apatin?s. Vaikelio odel?, ?viesesn? nei motinos ar t?vo ir tokia permatoma, kad buvo matyti plonyt?s ?alios gyslel?s ties smilkiniais. Galvut? deng? ploni, bet ve?l?s juodi plauku?iai. A?okas pam?gino suskai?iuoti ma?ylio blakstienas ir atsargiai pa?iupin?jo pro flanel? jo rankytes ir kojytes. – Nieko netr?ksta, – pasak? A?ima, steb?dama savo vyr?. – A? jau patikrinau. – Kokios jo akys? Kod?l jis neatsimerkia? Ar buvo atsimerk?s? Ji linktel?jo. – K? jis mato? Ar jis mato mus? – Manau, kad mato. Tik neai?kiai. Ir ne visas spalvas. Kol kas. Jie s?d?jo tyl?dami – visas trejetas – nejud?dami, lyg akmenys. – Kaip tu jautiesi? Ar viskas buvo gerai? – paklaus? jis A?imos. Ta?iau atsakymo nesulauk?. Nukreip?s ?vilgsn? nuo s?naus veiduko, A?okas pamat?, kad ?mona u?migo. O kai v?l pa?velg? ? vaik?, ?is spoksojo ? j? pla?iai atsimerk?s ir nemirks?damas savo juodomis kaip galvos plauku?iai akut?mis. Veidukas atrod? visi?kai kitoks – A?okas niekada nebuvo mat?s nieko tobulesnio. Jis paman?, kad kaip t?vas savo s?nui turb?t atrodo tamsus, ?iurk?tus, nery?kus. Paskui v?l pagalvojo, kad vos ne?uvo. T? valand? prisiminimas nuolat ?vystel?davo ir v?l u?gesdavo jo s?mon?je. Tai, kad gelb?tojai i?trauk? j? i? po nuolau?? buvo pirmas stebuklas jo gyvenime. O ?is gl?byje gulintis, beveik nieko nesveriantis, bet visk? i? esm?s kei?iantis vaikelis – antras stebuklas. Be savo t?vo, k?dikis sulauk? trij? lankytoj?, visi jie buvo bengalai – Maja ir Dilipas Nand?iai, jauni sutuoktiniai i? Kembrid?o, su kuriais A?ima ir A?okas prie? kelis m?nesius susipa?ino prekybos centre „Purity Supreme“, ir daktaras Gupta, matematikos d?stytojas, penkt? de?imt? perkop?s viengungis, su kuriuo A?okas susidraugavo Masa?usetso technologij? institute. Kai at?jo laikas maitinti k?dik?, d?entelmenai i??jo ? koridori?. Maja ir Dilipas atne?? berniukui bar?kut? ir vaiko knygel?, ? kuri? t?vai gal?jo u?ra?yti kiekvien? atmintin? s?naus vaikyst?s nutikim?. Joje net buvo permatomas apskritimas pirmoms nukirptoms garbanoms u?ki?ti. Daktaras Gupta padovanojo gra?iai iliustruot? knyg? Motul?s ??sies eil?ra??iai. – Kaip tau pasisek?, vaikeli. Tau dar tik kelios valandos, o jau turi knyg?, – pasak? A?okas, versdamas dailiai susi?tus puslapius, ir pagalvojo: „Kaip skiriasi tavo vaikyst? nuo manosios.“ A?ima pagalvojo t? pat?, tik d?l kit? prie?as?i?. Ji jaut?si d?kinga sutuoktiniams ir daktarui u? draugij?, ta?iau jie tik pakeit? ?mones, kurie i? tikr?j? tur?jo juos supti. Kadangi i? jos pus?s nebuvo n? vieno senelio, t?vo, motinos, d?d?s ar tetos, k?dikio gimimas, kaip ir visa kita Amerikoje, jai atrod? ne visi?kai tikras, tarsi atsitiktinis. Glostydama, ?indydama ir tyrin?dama s?nel?, ji tegal?jo jo gail?tis, nes nepa?inojo n? vieno ?mogaus, kuris b?t? at?j?s ? ?? pasaul? toks vieni?as ir skurdus. N? vieni seneliai netur?jo telefono. Susisiekti su jais buvo galima tik telegramomis, tad A?okas abiem seneliams pasiunt? tokius prane?imus: „Su j?s? palaiminimais berniukas ir motina jau?iasi puikiai.“ O d?l vardo – ?i? garb? t?vai nusprend? suteikti A?imos senelei, kuriai buvo per a?tuoniasde?imt ir kuri jau buvo i?rinkusi vardus kitiems ?e?iems provaikai?iams. Senel?, su?inojusi, kad A?ima laukiasi, suvirp?jo i? d?iaugsmo, jog gal?s pavadinti pirm?j? ?eimos sahib?[3 - Sahibas – Indijoje asmens, u?iman?io auk?t? visuomenin? post?, titulas.]. Tad A?ima su A?oku nusprend? duoti vaikui vard? v?liau, kai gaus jos lai?k?, ir neu?pild? ligonin?s blanko vaiko gimimo pa?ym?jimui gauti. A?imos senel? pirm? kart? per de?imt met? i??jo i? nam?: pasirams?iuodama lazdele, ji nu?jo ? pa?t?, kad pati i?si?st? lai?k?. Lai?ke ji para?? po vien? mergait?s ir berniuko vard?, bet niekam j? neatskleid?. Lai?kas buvo i?si?stas prie? m?nes?, liep?, bet dar neat?jo. A?ima ir A?okas per daug d?l to nesijaudino, nes ?inojo, kad vardas k?dikiui i? tikr?j? n?ra svarbus. K?dik? reikia pamaitinti ir palaiminti, padovanoti aukso ir sidabro, pavalgius? patap?noti per nugar?l? ir atsargiai prilaikyti galvut?. Vardas gali palaukti. Indijoje t?vai niekur neskuba. Kartais praeidavo ne vieni metai, kol b?davo i?renkamas tinkamiausias, gra?iausias vardas. A?ima su A?oku gal?jo pateikti pavyzd?i?, kai j? pusbroliai ar pusseser?s gaudavo oficialius vardus tik tada, kai ?e?eri? ar septyneri? met? b?davo registruojami ? mokykl?. Sutuoktiniai Nand?iai ir daktaras Gupta juos puikiai suprato ir pritar? j? sprendimui laukti senel?s lai?ko. Be to, jie gal?jo i?siversti ir su maloniniais vardais – Bengalijoje kiekvienam ?mogui suteikiama galimyb? tur?ti du vardus. Maloninis vardas, bengali?kai daknam, rei?kia, kad tokiu vardu ? ?mog? gali kreiptis draugai, ?eima, artimi ?mon?s, nami?kiai ir pana?iai. Maloniniai vardai – tarsi am?ina vaikyst?s liekana, primenanti, kad gyvenimas ne visada turi b?ti pernelyg rimtas, formalus ir sud?tingas. Taip pat jie primena, jog ?mogus yra individualus. Visi turi tokius vardus. A?imos maloninis vardas – Monu, A?oko – Mithu. B?ten taip ? juos, net suaugusius, kreipdavosi ?eimos nariai, tokiais vardais juos vadino, pagerbdavo, bardavo, ilg?davosi ir myl?davo. Be maloninio, kiekvienas ?mogus turi ir tinkam? vard?, bhalonam, kuriuo jis prisistato i?oriniame pasaulyje. Tinkami vardai ra?omi ant vok?, diplomuose, telefon? knygose, ?od?iu, vartojami visose vie?ose vietose. (Tod?l ant A?imai skirt? lai?k? motina ra?ydavo A?ima, o lai?ke – Monu.) Tinkami vardai atstovauja garbingoms ir dvasingoms savyb?ms. A?ima rei?kia „berib?, bekra?t?“. A?okas, imperatori?kas vardas, rei?kia „?veikiantis li?des?“. Maloniniai vardai toki? dideli? tiksl? nesiekia. J? niekas niekada neu?ra?o oficialiai, tik i?taria ir prisimena. Prie?ingai nei tinkami, maloniniai vardai da?nai b?na beprasmiai, s?moningai parenkami kvaili, ironi?ki, net onomatop?jiniai. Vaikyst?je ?mogus atsiliepia ? daugel? malonini? vard?, kol prilimpa tas vienintelis. Tad kai vaikelis, surauk?s savo rausv? veidel?, ap?velg? gerb?j? rat?, ponia Nandi pasilenk? ir pavadino j? „Buro“. Bengal? kalba tai – „senelis“. – Koks jo vardas? Buro? – linksmai paklaus? Pat?, ant pad?klo ne?dama A?imai kept? vi?t?, kuri? A?okas, pak?l?s dangt?, su?veit?. Aku?er?s A?im? prad?jo vadinti „?el?s ir led? dama“. – Ne, tai ne vardas, – paai?kino A?ima. – Mes dar nenusprend?me, kaip pavadinsime s?n?. Mano senel? renka vard?. Pat? linktel?jo. – Ar ji greitai atva?iuos? A?ima nusijuok? – pirm? kart? po gimdymo i? tikr?j? nusijuok?. Mintis, kad senel?, susitraukusi moter?l?, gimusi pra?jusiame am?iuje, baltais na?l?s apdarais ir rusva nesirauk?l?jan?ia oda, lipa ? l?ktuv? ir skrenda ? Kembrid??, jai pasirod? nesuvokiama ir – kad ir kokia maloni bei geid?iama – visi?kai ne?gyvendinama, absurdi?ka. – Ne, bet atkeliaus lai?kas. T? vakar? A?okas gr??o ? but? ir patikrino, ar n?ra lai?ko. Prab?go trys dienos. Slaug?s parod? A?imai, kaip pakeisti vystyklus ir i?valyti bambut?, paruo?? kar?t? voni? su druska su?velninti ?aizd? ir si?li? keliamam skausmui, dav? pediatr? s?ra??, daugyb? bro?i?r? apie maitinim? kr?timi, ry?io su vaiku u?mezgim?, imuniteto stiprinim?, vaiki?k? ?amp?n?, aus? krap?tuk? ir krem? pavyzd?i?. Ketvirt? dien? gimdyv? sulauk? dviej? naujien?: geros ir blogos. Gera naujiena buvo ta, jog kit? ryt? A?im? su vaikeliu i?leis namo. Bloga – kad ponas Vilkoksas, atsakingas u? gimimo liudijim? i?davim?, liep? s?nui i?rinkti vard?. A?ima ir A?okas su?inojo, jog Amerikoje negalima k?dikio i?leisti ? namus be gimimo liudijimo. O liudijime b?tinai reikia ?ra?yti vard?. – Bet pone, – pasiprie?ino A?ima, – mes niekaip negalime jo pavadinti patys. Ponas Vilkoksas, plonas, plikas, abejingas vyri?kis, ?vilgtel?jo ? abu sutuoktinius, kurie akivaizd?iai buvo nusimin?, paskui ? bevard? vaik?. – Ai?ku, – i?tar? jis. – Bet kod?l? – Mes laukiame lai?ko, – atsak? A?okas ir smulkiai paai?kino pad?t?. – Ai?ku, – pakartojo administratorius. – Kaip blogai. Bijau, kad jums nieko kita nelieka, tik gauti liudijim? su ?ra?u „Naujagimis Gangulis“. Nusprend?, kok? vard? duoti, v?liau tur?site ?ra?? pakeisti. A?ima viltingai pa?velg? ? A?ok?. – Ar taip ir darysime? – Nepatariu, – pasak? ponas Vilkoksas. – Reik?s eiti pas teis?j?, mok?ti mokest?, ?sivelsite ? nesibaigian?ias biurokratines pinkles. – O, varge, – nusimin? A?okas. Ponas Vilkoksas linktel?jo. Visi nutilo. – Gal turite kuo pakeisti? – Kaip suprasti „pakeisti“? – Kok? nors vard?, kur? gal?tum?te duoti, jeigu jums nepatiks senel?s i?rinktasis. A?ima irA?okas pakrat? galvas. Jiems niekada ? galv? neat?jo mintis suabejoti senel?s pasirinkimu, nepagerbti vyresnio ?mogaus noro. – Juk galite duoti savo arba kokio nors prot?vio vard?, – pasi?l? ponas Vilkoksas. Jis prisipa?ino i? tikr?j? es?s Hovardas Vilkoksas Tre?iasis ir prid?r?: – Tai – gra?i tradicija, ja sek? Pranc?zijos ir Anglijos karaliai. „Bet mums tai ne?manoma, – m?st? A?ima ir A?okas. – Tradicijos pavadinti s?n? t?vo ar dukr? motinos vardu Bengalijoje n?ra. Amerikoje ir Europoje vertinamas pagarbos ?enklas Indijoje bus pajuokiamas. Bengal? ?eimose vardai yra ?venti, nelie?iami. Jie nepaveldimi ir nedalijami.“ – Tai gal tada pavadinkite j? kokio nors kito ?mogaus vardu? Kuriuo labai ?avit?s? – pasi?l? ponas Vilkoksas, l?kestingai pak?l?s antakius, ir atsiduso. – Pagalvokite apie tai. Gr??iu po keli? valand?, – pasak? ir i??jo i? kambario. Durys u?sidar?, ir staiga A?okui dingtel?jo, jog ?ino savo s?nui tobul? vard?, jis suvirp?jo, tarsi visada b?t? j? ?inoj?s. Vyras prisimin? rankoje sugniau?t? puslap?, staig? sukr?tim?, kai pro?ektoriaus ?viesa nukrypo ? jo akis. Ta?iau pirm? kart? gyvenime t? akimirk? jis prisimin? ne su siaubu, o su d?kingumu. – Labas, Gogoli, – su?nab?d?jo A?okas, pasilenk?s prie pasip?tusio s?naus veiduko ir tvirtai suvystyto k?nelio. – Gogoli, – pakartojo patenkintas. K?dikis itin pasipiktin?s atsuko galvut? ir nusi?iovavo. A?ima pritar? i?rinktam vardui, nes ?inojo, kad jis pad?jo i?saugoti jos vyro gyvyb?, tad saugos ir s?naus. Ji ?inojo traukinio istorij?, kuri? i? prad?i? i?klaus? su derama jaunamart?s u?uojauta, bet paskui nuo ?i? prisiminim? ji jausdavo, kaip jai gyslose stingsta kraujas. Kartais naktimis j? pa?adindavo prislopinti vyro riksmai, kartais, kai abudu va?iuodavo metro, klausydamasis ritmingo rat? bildesio, jis staiga nutoldavo nuo jos, panirdavo ? li?dnus apm?stymus. Ji nebuvo skai?iusi n? vienos Gogolio knygos, bet mintyse ketino pastatyti jo portret? ant lentynos greta Tenisono ir Vordsvorto atvaizd?. Be to, ?itas vardas – tik maloninis, jis nebus vertinamas rimtai ir reikalingas tik tam, kad j? ?ra?yt? liudijime ir i?leist? juos i? ligonin?s. Kai ponas Vilkoksas gr??o su ra?om?ja ma?in?le, A?okas pasak? vard? paraid?iui. Taip Gogolis Gangulis buvo u?registruotas ligonin?s ?inyne. – Viso gero, Gogoli, – atsisveikino Pat? ir pabu?iavo jo petuk?, o A?imai, v?l vilkin?iai susirauk?l?jus? sar?, palink?jo: – S?km?s. T? labai kar?t? v?lyvos vasaros dien? daktaras Gupta padar? pirm?, truput? perlaikyt? nuotrauk? – joje Gogolis, suvyniotas ? nery?k? apklot?, ils?josi pavargusios motinos gl?byje. Ji stov?jo ant ligonin?s laipt? ir, prisimerkusi nuo saul?s, ?i?r?jo ? objektyv?. Palenk?s galv?, jos vyras ?i?r?jo i? ?ono ir, laikydamas rankoje ?monos lagamin?, ?ypsojosi. „Gogolis ?engia ? pasaul?“ – v?liau kitoje nuotraukos pus?je bengali?komis raid?mis u?ra?? t?vas. Pirmieji Gogolio namai buvo pilnai apstatytas butas, nuo kurio p?s?iomis per de?imt minu?i? buvo galima nueiti iki Harvardo universiteto ir per dvide?imt minu?i? iki Masa?usetso technologij? instituto. Butas buvo pirmame triauk??io namo, dengto gelsvai rausvomis malksnomis ir aptverto juosmen? siekian?ia tinkline tvora, auk?te. Pilkas lyg cigaret?s pelenai stogas der?jo prie ?aligatvio ir gatv?s. Prie vieno ?aligatvio kra?to kiek akis u?mato rikiavosi automobili? eil?. Kvartalo gale veik? ma?as senas knygyn?lis, ? kur? gal?jai patekti nuo ?aligatvio nusileid?s tris laiptus ?emyn, o prie?ais knygyn?l? stov?jo pripl?kusi krautuv?. Joje krautuvininkas parduodavo laikra??ius, cigaretes, kiau?inius ir leisdavo ant lentynos s?d?ti juodai gauruotai katei – tai A?imai nelabai patiko. I?skyrus ?ias kelias smulkaus verslo vietas, kvartale stov?jo tokie patys malksnomis dengti namai – vienodai aptriu??, nuda?yti m?tine, alyvine ar pilk?va spalvomis. ? vien? i? toki? nam? kart? prie? a?tuoniolika m?nesi?, v?lyv? vasario vakar?, A?okas atsive?? A?im?, kai ji atvyko ? Logano oro uost?. Pabudusi ir prisitaikiusi prie laiko juost? pasikeitimo, tamsoje pro taksi langus ji nieko nemat?, i?skyrus suei??jusio ledo kr?vas, kurios atrod? tarsi sudau?ytos melsvai baltos plytos. Ir tik kit? ryt?, kai apsimovusi A?oko kojines ir ?sispyrusi ? ?lepetes trumpam i??jo ? lauk?, kai ?altas Naujosios Anglijos oras pap?t? ? jos ausis ir ?andus, ji pirm? kart? pamat? tikr?j? Amerik? – apled?jusias med?io be lap? ?akas, ?un? ?lapimo d?mes ir i?matas pusnyse. Ta?iau n? vieno ?mogaus gatv?je nebuvo. J? but? sudar? trys kambariai, koridoriaus nebuvo. Priekyje – svetain? su trij? dali? langu ? gatv?, viduryje – pereinamas miegamasis, gale – virtuv?. Ne toki? nam? ji tik?josi. Jie anaiptol neprimin? nam?, kokius su broliu ir pusseser?mis buvo ma?iusi filmuose V?jo nublok?ti ir Septyneri? met? kriz? kino teatruose „Lighthouse“ ir „Metro“. ?iem? bute siausdavo skersv?jai, o vasar? tvyrodavo nepaken?iamas kar?tis. Storus lang? stiklus deng? ni?rios tamsiai rudos u?uolaidos. Vonioje gyveno tarakonai. Jie i?l?sdavo naktimis i? plyteli? ply?i?. Ta?iau moteris niekuo nesiskund?. Nenor?dama ??eisti A?oko ar jaudinti jo t?v?, savo nusivylim? ji pasiliko sau. U?uot dejavusi, lai?kuose nami?kiams ji ra?? apie puikias buitines dujas, kurias galima u?degti bet kuriuo paros metu, dien? ar nakt?, atsukus bet kur? i? keturi? dujin?s virykl?s degikli?, apie i? ?iaupo b?gant? kar?t?, net deginant? od?, ir ?var?, gerti tinkam? ?alt? vanden?. Vir?utiniuose dviejuose auk?tuose gyveno namo ?eimininkai Montgomeriai, Harvardo universiteto d?stytojas su ?mona. Jie tur?jo dvi septyneri? ir devyneri? met? mergaites – Amber? ir Klover? – juosmen? siekian?iais plaukais, kuri? niekas niekada nepindavo. ?iltomis dienomis jos valand? valandas supdavosi padangoje, pakabintoje kieme ant med?io ?akos. D?stytojas liep? A?imai ir A?okui vadinti j? ne d?stytoju Montgomeriu, kaip tie i? prad?i? ? j? kreipdavosi, o Alanu. D?l savo ?iurk??ios r?d?i? spalvos barzdos jis atrod? daug senesnis, nei buvo i? tikr?j?. Jie matydavo, kaip jis vaik?to po universiteto miestel?, vilk?damas aptrintas kelnes, kutais apsi?t? zom?in? ?vark? ir ?sispyr?s ? gumines papl?dimio ?liures. A?okas, eidamas susitikti su savo patar?jais, visada apsirengdavo ?vark? ir pasiri?davo kaklary??. „Rik?? vairuotojai geriau apsireng? nei ?ionyk??iai profesoriai“, – da?nai pagalvodavo jis. Montgomeriai tur?jo pilk?vai ?ali? folksvagen? furgon?, aplipdyt? lipdukais su u?ra?ais: NETIK?KITE AUTORITETU! NUSISPJAUT! U?DRAUSKITE LIEMEN?LES! TAIKOS! R?syje stov?jo skalbimo ma?ina, kuria jiems leisdavo naudotis, o ?eiminink? svetain?je – televizorius. Jo garsas sklisdavo pro lubas. Taip kart? vakarieniaudami A?okas ir A?ima su?inojo apie Martino Liuterio Kingo Jaunesniojo ir senatoriaus Roberto Kened?io nu?udymus. Kartais A?ima ir Alano ?mona D?ud? viena ?alia kitos kieme d?iaustydavo skalbinius. D?ud? visada m?v?davo m?lynus d?insus, kuri? kle?nes, at?jus vasarai, nupl??davo ir pasidarydavo ?ortus, ant kaklo b?davo u?sin?rusi ma?? kriaukleli? v?rin?. Savo nut?susius geltonus plaukus ji sl?pdavo po raudona medvilnine skarele, tokios pa?ios med?iagos ir spalvos kaip dukreli?, j? ant pakau?io suri?davo ? mazg?. Kelias dienas per savait? moteris eidavo dirbti ? Somervilio moter? sveikatos centr?. Su?inojusi, kad A?ima laukiasi, ji pritar? jos sprendimui maitinti k?dik? kr?timi, bet i?girdusi, jog A?ima rengiasi gimdyti medicinos ?staigoje, nusivyl?, nes pati abi dukras pagimd? namuose, padedama centro pribuv?j?. Kartkart?mis D?ud? su Alanu vakarais kur nors i?eidavo ir palikdavo Amber? ir Klover? be prie?i?ros. Tik kart?, kai Klover? per?alo, jie papra?? A?imos u?eiti j? pasi?i?r?ti. Prisiminus j? but?, A?im? apimdavo siaubas, nes, nors butus skyr? tik lubos, jie i? tikr?j? buvo labai nevienodi – pas d?stytoj? visur styrojo kr?vos knyg?, popieri?, o virtuv?je ant spintel?s – neplautos l?k?t?s, pelenin?s, didumo sulig pusdubeniu, pilnos sumaigyt? cigare?i?. Mergait?s miegojo vienoje lovoje, nukrautoje drabu?iais. Pris?dusi trumpam ant Alano ir D?ud?s ?iu?inio kra?to, ji ??ktel?jo ir nevykusiai nuslydo, nes i?sigandusi pamat?, kad jis visas ?lapias. Ant ?aldytuvo vietoj dribsni? ir arbatos mai?eli?, stov?jo viskio ir vyno buteliai, dauguma apytu??iai. Vien stov?dama prie ?aldytuvo, A?ima apgirsdavo. Juos parve?ti maloniai sutiko daktaras Gupta, kuris tur?jo savo automobil?. Ir ?tai jie, staiga tap? ?eima, s?d?jo tvankioje svetain?je, prie?ais vienintel? ventiliatori?. U?uot nusipirk? sof?, jie ?sigijo ?e?ias k?des – visas trikojes, ovaliomis medin?mis atkalt?mis ir juodomis trikamp?mis pagalv?l?mis. V?l atsid?rusi ni?riame savo trij? kambari? bute, A?ima nustebo pajutusi, kad jai tr?ksta ligonin?s bruzdesio, Pat?s, ?el?s ir led?, kuriuos kasdien gaudavo. L?tai eidama per kambarius, ji susierzino, pama?iusi virtuv?je neplaut? ind? kr?vas ir nepaklot? lov? miegamajame. Iki tol A?ima buvo susitaikiusi su tuo, kad tomis dienomis, kai jausdavosi pavargusi, ilg?davosi nam? ar pykdavo, niekas nei??luodavo grind?, nesuplaudavo ind?, nei?skalbdavo drabu?i?, nenueidavo ? parduotuv? parne?ti produkt?, nepagamindavo valgio, nes nebuvo kam tai padaryti. Ji priprato prie amerikieti?kos gyvensenos be patogum?. Ta?iau su verkian?iu k?dikiu gl?byje, pritvinkusiomis pieno kr?timis, apsipylusi prakaitu, taip skaudan?iomis kirk?nimis, kad vos gal?jo s?d?ti, ji staiga pajuto, jog daugiau nebegali i?k?sti. – Negaliu, – pasak? ji A?okui, kai jis atne?? puodel? arbatos – vienintel? paslauga, kuri? jis man? gal?s jai padaryti, bet arbatos ji visai nenor?jo. – Po keli? dien? priprasi, – tarstel?jo jis, tik?damasis j? padr?sinti, bet i? tikr?j? ne?inodamas, k? daryti, ir pad?jo puodel? ant besilupan?ios palang?s. – Jis turb?t v?l u?migo, – prid?r?, ?velgdamas ? Gogol?, kurio ?andukai mikliai krut?jo, priglud? prie motinos kr?ties. – Nepriprasiu, – atkakliai paneig? ji kimiu balsu, ne?i?r?dama nei ? k?dik?, nei ? vyr?, ir truput? atitrauk? u?uolaid?. – Gyvendama ?ia ir taip, nepriprasiu. – K? tu sakai, A?ima? – Sakau tau paskub?ti ir baigti disertacij?, – parei?k? ji impulsyviai ir pirm? kart? prisipa?ino: – Nenoriu auginti Gogolio ?ioje ?alyje. Tai neteisinga. Noriu gr??ti namo. Jis pa?velg? ? A?im? – jos veidas sulys?s, bruo?ai paa?tr?j?, visai ne tokie kaip per vestuves – ir suprato, kad gyvenimas Kembrid?e atsiliep? jo ?monos sveikatai. Ne kart?, gr???s i? instituto namo, jis rasdavo j? paniurusi?, s?din?i? ant lovos, i? naujo skaitan?i? t?v? lai?kus. Ankstyvais rytais, pajut?s, kad ji tyliai verkia, jis apkabindavo j?, bet nesugalvodavo, k? pasakyti, manydamas, jog prasikalto j? vesdamas ir atve?damas ?ionai. Netik?tai jis prisimin? Gho?? i? traukinio, bendrakeleiv?, kuris gr??o i? Anglijos d?l ?monos. „Labai gailiuosi, kad gr??au“, – prisipa?ino Gho?as A?okui, likus vos kelioms valandoms iki ??ties. Atsargus beldimas ? duris pertrauk? j? apm?stymus – pa?i?r?ti vaikelio at?jo Alanas, D?ud?, Amber? ir Klover?. D?ud?s rankose – languota staltiese u?dengtas indas. Ji pasak? pagaminusi apkep? su brokoli? ?daru. Alanas pastat? mai?? su senais i?augtais Amber?s ir Klover?s drabu??liais, atkim?o butel? ?alto ?ampano. Putojantis vynas apta?k? grindis. Kaimynas pripyl? jo ? puodukus. Visi pak?l? puodukus u? Gogol?. A?ima ir A?okas tik apsimet?, jog gurk?tel?jo. Amber? ir Klover?, apsupusios A?im? i? abiej? ?on?, d?i?gavo, kai Gogolis abiem rankut?mis sugrieb? j? pir?tus. D?ud? pa?m? k?dik? i? A?imos gl?bio. – Sveikas, gra?uoli, – suulb?jo ji. – Ak, Alanai, a? irgi noriu tokio. Alanas pasi?l? i? r?sio atne?ti mergai?i? lovel?. Jiedu atne?? j? su A?oku ir pastat? ?alia A?imos ir A?oko lovos. A?okas nu?jo ? krautuv?l? gatv?s gale, o gr???s nu?m? nuo tualetinio staliuko ?r?mintas nespalvotas A?imos ?eimos nuotraukas ir vietoj j? pastat? vienkartini? vystykl? d???. – Suvalgykit apkep? per dvide?imt minu?i?, iki be de?imt keturios, – pasak? D?ud? A?imai. – ??ktel?kit, jei ko reik?s, – prid?r? Alanas, prie? jiems dingstant. Po trij? dien? A?okas gr??o ? institut?, Alanas v?l d?st? Harvarde, Amber? ir Klover? prad?jo lankyti mokykl?, D?ud? kaip ir iki ?iol dirbo moter? sveikatos centre, o A?ima, pirm? kart? likusi tyliuose namuose viena su Gogoliu, kent?dama nuo miego stygiaus, prie kurio priprasti buvo sunkiau nei prie laiko juost? pasikeitimo, s?d?jo prie trij? dali? lango svetain?je ant vienos i? savo trikoj? k?d?i? ir vis? dien? verk?. Ji verk? maitindama vaik?, verk? guldydama j? miegoti ir verk? tarpuose tarp miego ir maitinimo. Moteris li?d?jo, nes po pa?tininko apsilankymo nebuvo lai?k? i? Kalkutos, nes A?okas neatsiliep?, kai paskambino jam ? fakultet?. O kart? A?ima apsia?arojo nu?jusi ? virtuv? ir pama?iusi, kad baig?si ry?iai. Tada ji u?lipo ? vir?? ir pasibeld? ? Alano ir D?ud?s duris. – ?sipilkit, – pasak? D?ud?, bet ry?iai skardin?je D?ud?s d??ut?je buvo rudi. I? mandagumo A?ima ?sipyl? j? ? puodel?, bet lipdama laiptais ?emyn i?pyl? juos lauk. Paskui paskambino A?okui ? fakultet?, nor?dama papra?yti, kad gr??damas namo nupirkt? ry?i?. Ta?iau jis v?l neatsiliep?. Tad A?ima atsik?l?, nusipraus? veid?, susi?ukavo plaukus, pakeit? Gogolio vystyklus, perreng? vaik? ir paguld? ? tamsiai m?lyn? ve?im?l? baltais ratais, kur? paveld?jo i? Alano ir D?ud?s. Pirm? kart? stumdama ve?im?l? ji nu?jo maloniomis Kembrid?o gatv?mis ? prekybos centr? „Purity Supreme“ nusipirkti mai?elio balt? ilgagr?d?i? ry?i?. Prireik? daugiau laiko nei ?prastai, nes kelis kartus gatv?je ir prekybos centre j? sustabd? visi?kai nepa??stami ?mon?s, visi amerikie?iai, kurie staiga j? pasteb?jo, ?ypsojosi ir sveikino. Jie smalsiai, pritariamai pa?velgdavo ? ve?im?l?. – Kokio am?iaus? – klausdavo ?mon?s. – Berniukas ar mergait?? Koks vardas? Ji prad?jo did?iuotis, kad visk?, nusta?iusi dienotvark?, pasidaro pati. Kaip A?okas, kuris septynias dienas per savait? b?davo u?si?m?s student? paskaitomis, moksliniu darbu, disertacija, ji taip pat tur?jo k? veikti, kam aukotis ir skirti visas j?gas. Prie? Gogolio gimim? jos dienos nuobod?iai b?gdavo bute, valand? valandas snaud?iant, apimtai blogos nuotaikos, s?dint ant lovos ir i? naujo skaitant tuos pa?ius bengal? ra?ytoj? romanus. Dabar dienos, kurios anks?iau vos slinkdavo, ?m? l?kte l?kti – ?ia rytas, ?ia vakaras, – tos pa?ios valandos prab?gdavo vaik?tant per tris kambarius su Gogoliu ant rank?. Ji pabusdavo ?e?t? valand? ryto, paimdavo i? lovel?s s?nel? pamaitinti pirm? kart?, paskui pusvaland? jiedu su A?oku gul?davo lovoje, pasiguld? tarp sav?s k?dik?, ir ?av?josi tuo ma?u ?mogeliuku, kur? susik?r?. Ne?prastu metu, nuo vienuoliktos iki pirmos, kol Gogolis miegodavo, ji pietaudavo – tokio ?pro?io v?liau laik?si daug met?. Kiekvien? popiet? i?ve?davo vaik? ? lauk? ir stumdavo ve?im?l? gatv?mis, nusipirkdavo ?io bei to arba s?d?davo ant suoliuko universiteto miestelyje, kartais prie Masa?usetso technologij? instituto sutikdavo A?ok?, atne?davo jam namie i?kept? samos? ir ?vie?iai u?plikytos arbatos termose. ?i?r?dama ? vaik?, kartais ji pasteb?davo savo ?eimos bruo?? – blizgan?ias motinos akis, plonas t?vo l?pas, kreiv? brolio ?ypsen?. A?ima rado si?l? krautuv?l? ir prad?jo ruo?tis ?iemai, megzti Gogoliui megztukus, apklot?lius, pir?tinaites, kepur?les. Kas kelias dienas ji i?maudydavo vaik? keramin?je virtuv?s kriaukl?je. Kas savait? kruop??iai nukarpydavo rank? ir koj? nagu?ius. Laukdama skiep? prie vaik? gydytojo dur?, u?sikim?davo ausis. Kart? A?okas gr??o namo ne?inas fotoaparatu „Instamatic“ ir nufotografavo k?dik?. Kai Gogolis miegojo, ji ?ki?o kvadratines nuotraukas baltais kra?teliais ? plastikinius laikiklius albume ir ant lipnios juostel?s u?ra?? antra?tes. Migdydama vaik?, ji dainuodavo bengali?kas dainas, kurias jai dainuodavo jos motina. A?ima u?uosdavo ?veln?, pienu atsiduodant? jo odos kvap? ir i? burnyt?s sklindant? sviesto skon?. Kart? ji, pla?iai ?ypsodamasi ir i?si?iojusi, pak?l? k?dik? auk?tai vir? galvos, staiga i? jo gerklyt?s tiesiai ant jos pl?stel?jo nesuvir?kinto pieno srov?. Vis? likus? gyvenim? ji prisimin? ?ilt?, r?g?t? skyst?, d?l kurio ji v?liau t? dien? nieko neprisivert? suvalgyti. Lai?kai ateidavo i? vis?: jos ir vyro t?v?, tet?, d?d?i?, pusseseri?, draugi?, i?skyrus A?imos senel?. Juose buvo ?vairiausi? palaiminim? ir link?jim?, u?ra?yt? raid?mis, kurias A?ima ir A?okas didesn? savo gyvenimo pus? matydavo skelbim? lentose, laikra??iuose ir tentuose, o dabar mat? tik tuose brangiuose, bly?kiai melsvuose lapuose. Kartkart?mis per savait? ateidavo du lai?kai. O vien? kart? at?jo trys. A?imos ausis ?gudo tarp dvyliktos ir antros valandos i?girsti pa?tininko ?ingsnius prieangyje, po kuri? sekdavo lengvas trak?tel?jimas dur? ertm?je, skirtoje pa?tui. Jos t?v? lai?k? para?t?s b?davo prira?in?tos: motinos – greitosiomis i?raitytomis did?iosiomis spausdintin?mis raid?mis, o t?vo – dailia, eleganti?ka ra?ysena, da?nai dar papuo?tos gyv?n? pie?iniais, kuriuos i?kirpusi A?ima u?klijuodavo ant Gogolio lovel?s. „Mir?tam, kaip norim j? pamatyti, – ra?? jos motina. – ?ie m?nesiai patys svarbiausi. Kiekvien? valand? vyks permainos. Prisimink tai.“ A?ima lai?kuose t?vams r?pestingai apib?dindavo savo s?nel?, prane??, kada jis pirm? kart? nusi?ypsojo, persivert? per galv?, suspieg? i? d?iaugsmo. Ji para??, kad jie su A?oku taupo pinigus kelionei namo, planuoja gr??ti kit? gruod?io m?nes?, kai Gogoliui sukaks vieni metukai. (Nepamin?jo vaik? gydytojo nerimo d?l tropini? lig?. Jis persp?jo, kad prie? i?vykstant ? Indij? vaikui reik?s pritaikyti nauj? skiep? derin?.) Lapkri?io m?nes? Gogoliui prasid?jo ne?ymi ausies infekcija. Matydami malonin? savo s?naus vard?, u?ra?yt? ant recept? antibiotikams ar ant skiep? knygel?s, A?ima ir A?okas pagalvodavo, kad taip elgtis nedera, – maloniniai vardai neturi b?ti vie?inami. Ta?iau i? A?imos senel?s lai?ko vis dar nebuvo ir jiems neliko nieko kita, kaip tik patik?ti, kad lai?kas dingo ka?kur pakeliui. A?ima nusprend? para?yti senelei, paai?kinti pad?t? ir papra?yti atsi?sti dar vien? lai?k? su vardais. Kit? dien? ? Kembrid?? at?jo lai?kas, bet ne i? senel?s, o i? A?imos t?vo ir be pie?ini? Gogoliui para?t?se – joki? drambli?, pap?g? ar tigr?. Lai?kas ra?ytas prie? tris savaites. I? jo A?ima ir A?okas su?inojo, kad A?imos senel? i?tiko insultas, visa de?in? jos pus? paraly?iuota, protas aptem?s, ji nebegali kramtyti, vos nuryja k?sn?, ma?ai k? atpa??sta. „Ji teb?ra su mumis, bet, ties? sakant, mes jos jau netekome, – ra?? t?vas. – Pasiruo?k, A?ima. Galb?t tu jos daugiau nebepamatysi.“ Tokia buvo pirma li?dna ?inia i? nam?. A?okas nelabai pa?inojo A?imos senel?, tik blankiai prisimin?, kaip per vestuves paliet? jos kojas. Ta?iau A?ima ilgai negal?jo nusiraminti. Parudav? med?i? lapai ?m? kristi, dienos trump?jo, sutemdavo negailestingai greitai, o ji s?d?jo namie su Gogoliu, vis prisimindama, kaip paskutin? kart?, kelios dienos prie? i?skrendant ? Boston?, mat? savo senel?, savo did?[4 - Malonybinis senel?s vardas bengali?kai.]. A?ima buvo nuvykusi jos aplankyti. Tada senel?, jau de?imt met? kaip pensinink?, v?l ??eng? ? virtuv? pagaminti vaikaitei lengvo o?kienos ir bulvi? tro?kinio ir savo rankomis maitino vaikait? saldumynais. Prie?ingai nei t?vai ir likusi gimin?, senel? neliep? jai Bostone nevalgyti jautienos, neseg?ti sijon?, nesikirpti plauk? ir nepamir?ti ?eimos. Senoji moteris nenuog?stavo d?l toki? i?davyst?s ?enkl?, ji vienintel? tik?jo, jog A?ima niekada nepasikeis. Prie? i?vykdama, A?ima stov?jo, nuleidusi galv? prie?ais velionio senelio portret?, mintyse pra?ydama palaiminti j? prie? kelion?, paskui pasilenk? nubraukti dulki? nuo savo didos koj? ir paliesti jas savo galva. – Dida, a? atva?iuosiu, – i?tar? tada A?ima, nes bengalai atsisveikina kaip tik tokia fraze. – D?iaukis kelione, – griausmingu balsu palink?jo senel?, pad?dama vaikaitei atsistoti, ir dreban?iomis rankomis nuo A?imos veido nyk??iais nu?luost? sr?van?ias a?aras. – Daryk tai, ko a? niekada nepadarysiu. Tai i?eis tik ? naud?. Prisimink tai. Dabar keliauk. K?dikiui augant, pl?t?si pa??stam? bengal? ratas. Per Nand?ius, kurie jau taip pat lauk?si vaikelio, A?okas ir A?ima susipa?ino su Mitromis, o per Mitras – su Banerd?iais. Da?nai prie A?imos, stumian?ios vaiki?k? ve?im?l? Kembrid?o gatv?mis, prieidavo jauni, neved? bengalai ir droviai teiraudavosi, i? kur ji kilusi. Kaip A?okas, tie viengungiai taip pat vienas po kito parskrisdavo ? Kalkut? ir gr??davo su ?monomis. Kiekvien? savaitgal? A?okui ir A?imai pasitaikydavo proga nueiti ? sve?ius ir susipa?inti su nauja pora ar jauna ?eima. Visi buvo atvyk? i? Kalkutos ir kaip tik d?l tos prie?asties susidraugavo. Dauguma j? gyveno netoliese, buvo galima nueiti pas juos p?s?iomis. Nauji pa??stami dirbo d?stytojais, mokslininkais, gydytojais, in?inieriais. J? ?monos, i?siilgusios nam? ir nesiorientuojan?ios naujoje aplinkoje, pra?ydavo A?imos recept? ir patarim?, ir ji pasakydavo joms, kur kin? kvartale parduodami karpiai, kaip i? man? ko??s pasigaminti chalv?. Sekmadieniais po piet? draugai su ?eimomis lankydavo vieni kitus namuose, gerdavo arbat? su cukrumi ir tir?tintu pienu, valgydavo prikaistuvyje keptus kreve?i? kotletus, sus?d? ratu ant grind? dainuodavo Nazrulio ir Tagor?s dainas, vieni kitiems perduodami stor? eil?ra??i? knyg? geltonu drobiniu vir?eliu, o Dilipas Nandis grodavo fisharmonija. Jie audringai gin?ydavosi, kurio re?isieriaus filmai geresni: Ritviko Ghatako ar Satjad?ito R?jaus, kuri partija ?takingesn?: Indijos komunist? ar Kongreso, kuri Kalkutos pus? laim?s rinkimus: ?iaur?s ar Piet?. Paskui valand? valandas postringaudavo apie Amerikos, ?alies, kurioje n? vienas i? j? netur?jo teis?s balsuoti, politik?. Vasario m?nes?, kai Gogoliui sukako ?e?i m?nesiai, A?ima ir A?okas jau pa?inojo pakankamai ?moni?, kad gal?t? tinkamai at?v?sti. Proga – Gogolio anaprasana[5 - Ritualinis pirmas vaiko pamaitinimas kietu maistu.], ry?i? ceremonija. Bengalai k?diki? nekrik?tija, neturi tradicijos duoti vaikui vard? Dievo akivaizdoje. Pirma oficiali vaiko gyvenimo ceremonija – kieto maisto paragavimas. A?okas ir A?ima papra?? Dilipo Nand?io atlikti A?imos brolio vaidmen?: palaikyti vaik? ir pirm? kart? pamaitinti j? ry?iais, kurie v?liau taps kasdiene jo duona. Gogol? apreng? tarsi ma?? bengal? jaunik? – geltonomis pla?iomis keln?mis, atsi?stomis jo senel?s i? Kalkutos. Audinys tebekvep?jo kmynais, kurie buvo siuntinyje kartu su keln?mis. Ant Gogolio galvut?s u?d?jo i? popieriaus i?kirpt? ir folijos skiaut?mis papuo?t? kepurait?, pari?o j? virvele. Ant kakliuko u?kabino keturiolikos karat? aukso grandin?l?, ant kaktyt?s, vir? antaki?, sandalo med?io tepalu kruop??iai i?pie?? ?e?is ma?y?ius rusvai gelsvus m?nuliukus, akytes patamsino juodais da?ais. Berniukas sukin?josi ant d?d?s keli?. Jie abu s?d?jo ant grind?, u?tiest? apklotu, apsupti sve?i?. Maistas buvo patiektas de?imtyje atskir? dubeni?. A?ima apgailestavo, kad ry?iai sud?ti ne ? sidabrin?, varin? ar bent jau ner?dijan?io plieno, o ? melamino l?k?t?. Paskutiniame dubenyje buvo bengali?kas desertas paje?as – ?iltas ry?i? pudingas, kur? kartu su pyrago rieke A?ima nuo ?iol vers s?n? valgyti per kiekvien? jo gimimo dien?, net kai jis suaugs. T?vas ir draugai nufotografavo berniuk?, susiraukus?, tarp ?moni? ie?kant? motinos, kuri tuo metu ruo?? ?vedi?k? stal?, veido. A?ima vilk?jo sidabru tviskant? sar? – pirm? kart? apsirengta vestuvin? dovana – ir palaidinuk? su rankov?mis iki alk?ni?. Ji i?d?liojo popierines l?k?tes (jas reik?jo sud?ti trigubas, kad i?laikyt? birjan?), karpius jogurto pada?e, dal?, ?e?is skirtingus dar?ovi? patiekalus, kuriuos ji gamino vis? savait?. Sve?iai valgys stov?dami arba s?d?dami rytieti?kai ant grind?. Pakviet? ir Alan? su D?ude. ?ie kaip visada at?jo su d?insais ir storais megztiniais, nes buvo ?alta, apsiav? odinius, sagtimis u?segamus sandalus, vilnones kojines. D?ud? ap?i?r?jo ?vedi?k? stal? ir krimstel?jo ka?in ko, regis, kreve?i? kotleto. – Maniau, visi indai vegetarai, – su?nab?d?jo ji Alanui. Prasid?jo Gogolio maitinimas, bet tai buvo tik prisilietimas. Niekas nesitik?jo, kad berniukas suvalgys daugiau nei ry?io gr?del? ar paragaus daugiau nei vien? dalo la?el? – viskas buvo skirta supa?indinti j? su maistu, kur? valgys likus? gyvenim?. Ceremonijai prasid?jus, grupel? moter? prad?jo ?kauti, vyrai per rankas leido kriaukl?, kuri? patap?nodavo, ta?iau n? vienas nesugeb?jo i?gauti i? jos n? garso. Vir? Gogolio galvut?s pak?l? ?ol?s lapelius ir pradip? – grak??iai, lygiai degan?i? aliejaus lemp?. Vaikas s?d?jo lyg u?ker?tas, nesimuist?, nenusigr???, paklusniai i?si?iodavo prie? kiekvien? maitinim?, tris kartus paragavo paje?o. Kai, pamat?s ?auk?t?, Gogolis noriai i?si?iodavo, A?imos akys prisipildydavo a?ar?. Ji labai nor?jo, kad vaik? maitint? tikras jos brolis ir vir? jo galvut?s laikydami rankas j? palaimint? tikri jos t?vai. Paskui at?jo didinga pabaiga, akimirka, kurios visi lauk?. Nor?dami nusp?ti Gogolio ateit? ir su?inoti, kas jis bus, ?emdirbys, mokslininkas ar verslininkas, t?vai s?nui pasi?l? l?k?t?, ant kurios buvo Kembrid?o ?em?s grumstas, i?kastas kieme, tu?inukas ir vieno dolerio kupi?ra. Dauguma vaik? griebia kur? nors vien? daikt?, kartais visus tris, ta?iau Gogolis nepaliet? nieko. Jis neparod? jokio susidom?jimo l?k?te, bet ir nenusigr??? nuo jos, tik ?sikniaub? veiduku ? d?d?s pet?. – ?d?kit jam ? rank? pinig?! – ??ktel?jo ka?kas i? grup?s. – Amerikietis berniukas turi b?ti turtingas! – Ne! – pasiprie?ino t?vas. – Tu?inuk?. Gogoli, paimk tu?i-nuk?. Vaikas abejingai pa?velg? ? l?k?t?. De?imtys tamsi? galv? viltingai l?kuriavo. Drabu??lio med?iaga prad?jo erzinti jo od?. – Gogoli, paimk k? nors, – paragino Dilipas Nandis, prine??s l?k?t? ar?iau. Berniukas susirauk?, apatin? jo l?pyt? suvirp?jo. Ver?iamas rinktis likim?, ?e?i? m?nesi? ma?ylis pravirko. At?jo kitas rugpj?tis. Gogoliui sukako vieni metukai, jis visk? graibst?, jau truput? vaik??iojo, dviem kalbomis kartojo ?od?ius. Savo motin? vaikas vadino ma, t?v? – baba. Jei kas nors kambaryje pa?aukdavo „Gogoli“, ma?ylis atsigr??davo ir nusi?ypsodavo. Berniukas miegodavo naktimis ir dienomis nuo pusiaudienio iki trij?, tur?jo septynis dantukus ir stropiai ki?davosi ? burnyt? popieriaus, medviln?s skutelius ar visk?, k? rasdavo ant grind?. Gruod?io m?nes?, per A?oko ?iemos atostogas, A?okas ir A?ima ketino pirm? kart? parvykti ? Kalkut?. B?sima kelion? ?kv?p? sutuoktinius ie?koti Gogoliui tinkamo vardo, kad gal?t? pateikti pra?ym? pasui gauti. Jie papra?? bengal? draug? pasi?lyti ir ilgais vakarais svarstydavo vien? ar kit? vard?, ta?iau n? vienas jiems nepatiko. Berniuko t?vai jau nebelauk? A?imos senel?s lai?ko: su?inoj?, kad senol? neprisimena net A?imos, jie nebeteko vilties, kad ji prisimins sugalvot? vard?. Ta?iau iki kelion?s dar buvo lik? keturi m?nesiai. A?ima apgailestavo, jog negali vykti anks?iau, per deiv?s Durgos ?vent?. Deja, A?okui ilgos atostogos dar nepriklaus?, tad jie tur?jo pasitenkinti trimis gruod?io m?nesio savait?mis. – Turb?t vyksime namo po keli? m?nesi? nuo j?s? Kal?d?, – paai?kino A?ima D?udei, stovin?iai anapus skalbini? virv?s. ?i atsak?, jog jiedu su Alanu yra budistai. Pasiutusiu grei?iu A?ima numezg? megztinius savo t?vui, uo?viui, broliui ir trims mylimiausiems d?d?ms. Visi megztiniai vienodi, su V formos kaklo i?kirpte, megzti devinto numerio virbalas, tamsiai ?aliais si?lais, penkiomis geromis ir dviem i?virk??iomis akimis. Tik jos t?vo kitoks – megztas dviem storais virbalais perliniu ra?tu ir priekyje susegamas sagomis, nes jam tokie labiau patinka, nei u?sivelkami per galv?. Ji nepamir?o prisi?ti megzt? ki?eni? kort? kaladei, kuri? jis visada ne?iodavosi su savimi, kad kam nors netik?tai i?d?liot? pasjans?. Be megztinio, knygyne „Harvard Coop“ ji nupirko t?vui tris sabalo kailio teptukus, toki? dyd?i?, koki? jis pra?? lai?ke. Jie buvo ne?moni?kai brang?s, brangesni u? bet kuri? jos pirkt? prek? Amerikoje, ta?iau A?okas, pamat?s kvit?, nieko nepasak?. Kart? A?ima su Gogoliu i??jo apsipirkti ? Bostono centr? ir ilgai u?truko universalin?je parduotuv?je „Jordan Marsh“, kur i?leido paskutinius pinig?lius. Ji nusipirko ?vairi? arbatini? ?auk?teli?, perkelini? pagalv?s u?valkal?, spalvot? ?vaki?, muiliuk? ant virveli?. ?sigijo laikrod? „Timex“ savo uo?viui, ra?ikli? „Bic“ pusseser?ms ir pusbroliams, siuvin?jimo si?l?, antpir??i? motinai ir tetoms. Gr??dama metro namo, A?ima jaut?si pakyl?ta, pavargusi, sunerimusi d?l b?simos kelion?s. Traukinys buvo perpildytas ir i? prad?i? ji stov?jo, bandydama laikytis u? savo krep?i?, ve?im?lio ir vir?utinio tur?klo, kol viena mergina pasi?l? atsis?sti. A?ima pad?kojo ir susmuko ant s?dyn?s, past?musi krep?ius ? saugi? viet? u? savo koj?. Gogolis miegojo, tad ir ji suman? nusnausti, atsir?m? galva ? lang?, u?simerk? ir prisimin? namus: ?sivaizdavo t?v? but? ir Gogol?, aprengt? amerikieti?kais drabu??liais, su sauskeln?mis, ?aid?iant? ant t?v? lovos po baldakimu ir palub?je besisukan?iu ventiliatoriumi. Vaizduot?je ji pamat? savo t?v? be vieno danties, kurio, kaip ra?? motina, jis neteko praeit? ruden?, nukrit?s nuo laipt?. A?ima pam?gino ?sivaizduoti, kaip jausis, kai senel? jos nepa?ins. Atsimerkusi moteris pamat?, jog traukinys stovi jos stotel?je, durys atidarytos. Ji pa?oko, ?irdis smarkiai plak?. – Atsipra?au, – stumdama ve?im?l? pro susigr?dusius ?mones puol? spraustis A?ima. – Ponia, – pasak? ka?kas, jai lipant ant platformos, – j?s? daiktai. Kai suprato savo klaid?, metro durys u?sidar? ir traukinys l?tai nuva?iavo. Ji stov?jo ?i?r?dama, kaip tunelyje dingsta paskutinis vagonas, kol ant platformos liko tik ji ir Gogolis. Eidama Masa?usetso aveniu, A?ima papl?do a?aromis, ji ?inojo, kad negali gr??ti ? parduotuv? ir v?l visko nusipirkti. Vis? popiet? nir?o ant sav?s, galvodama, kaip jausis pa?eminta gr??us ? Kalkut? tu??iomis, tik su megztiniais ir teptukais. Ta?iau par?j?s namo A?okas paskambino ? Masa?usetso skyriaus transporto valdybos radini? skyri? ir kit? dien? ji atgavo krep?ius, nedingo n? vienas ?auk?telis. Po tokio ma?o stebuklo A?ima kitaip prad?jo vertinti Kembrid??, pripa?ino ne tik jo tr?kumus, bet ir privalumus. Per vakar?lius ji tur?jo k? papasakoti draug?ms, kurios klaus?si ir steb?josi jos s?kme. – Tai ?manoma tik ?ioje ?alyje, – pasak? Maja Nandi. Kart? vakare, sutuoktiniams u?migus, suskambo telefonas. Garsas kaipmat juos pa?adino, ?irdys ?m? bild?ti, tarsi susapnavus bais? sapn?. Dar A?okui neatsiliepus, A?ima ?inojo, jog skambina i? Indijos. Prie? kelis m?nesius jos ?eima lai?ke papra?? duoti j? telefono Kembrid?e numer?, ir ji dav? nenoriai, ?inodama, kad j? panaudos tik blogai naujienai prane?ti. Kol A?okas atsis?do, pak?l? telefono ragel? ir pavargusiu, silpnu balsu atsiliep?, A?ima pasireng? j? i?girsti, nuleido lovel?s kra?t?, nuramino Gogol?, kuris muist?si, pa?adintas telefono skambu?io, ir mintyse pasitikrino faktus. Jos senelei per a?tuoniasde?imt, ji prikaustyta prie patalo, visi?kai i?kar?usi, nebegali nei valgyti, nei kalb?ti. Pastarieji jos gyvenimo metai, pasak paskutinio t?v? lai?ko, skausmingi jai pa?iai ir visiems, kurie j? pa?inojo. Gyvenimu to nepavadinsi. Ji ?sivaizdavo, kaip jos motina tyliai tai sako ? telefono ragel?, stov?dama artimiausios kaimyn?s svetain?je. A?ima pasireng? i?girsti blog? naujien?, pripa?inti ties?, kad Gogolis niekada nepamatys savo prosenel?s, kuri dav? jam dingus? vard?. Kambaryje buvo nemaloniai ?alta. Ji pa?m? i? lovel?s s?nel? ir, gr??usi ? lov?, palindo po apklotu. Nor?dama su?ilti, priglaud? k?dik? prie savo kr?tin?s, prisimin?, kaip kartu su senele nusipirko kremin?s spalvos megztin?, kuris guli nei?pakuotas parduotuv?s krep?yje spintoje, ir i?girdo, kaip A?okas rimtai, bet taip garsiai, kad gal?jo pa?adinti ir Alan? su D?ude vir?uje, sako: – Taip, gerai, supratau, nesijaudinkit, taip, padarysiu, – paskui nutilo, ?siklaus?. – Jis nori pakalb?ti su tavimi, – pasak? A?imai ir, u?d?j?s rank? ant jos peties, tamsoje padav? telefono ragel?, paskui, truput? pasvarst?s, i?lipo i? lovos. Ji pa?m? ragel?, kad pati i?girst? naujien? ir paguost? savo motin?, bet staiga pagalvojo, kas j? paguos, kai mirs jos motina, ir ar ji tai su?inos tokiu pa?iu b?du, i?pl??ta i? sapn? vidury nakties. Ta?iau be baim?s A?ima sp?jo pajusti dar kai k? – ji net suvirp?jo, pagalvojusi, kad pirm? kart? po beveik trej? met? pertraukos i?girs savo motinos bals?. Pirm? kart? po i?vykimo i? Dum Dum oro uosto, ka?kas j? pavadins Monu. Ta?iau kitame laido gale buvo ne motina, o jos brolis Rana. Jo balsas tylus, dingstantis telefone ir sunkiai atpa??stamas. Pirmiausia A?ima paklaus?, kelinta pas juos valanda. Ji tur?jo pakartoti klausim? kelis kartus, ?aukti, kad j? i?girst?. Rana atsak?, kad dabar piet? metas. – Didi, ar j?s vis dar ketinate atvykti gruod?io m?nes?? – paklaus? jis. A?ima susijaudino, kad jos brolis ? j? kreip?si taip, kaip jis vienas visame pasaulyje turi teis? kreiptis – po ilgo laiko pavadino j? didi, vyresni?ja seserimi. Tuo pa?iu metu ji i?girdo, kaip Kembrid?o buto virtuv?je b?ga vanduo, jos vyras atidaro spintel?, nor?damas paimti stiklin?. – ?inoma, kad atvyksim, – atsak? ji netvirtai, gird?dama silpn? savo pa?ios balso aid? ir, ne?sitikinusi, ar brolis j? i?girdo, pakartojo, paskui pasiteiravo: – Kaip dida? Ar jai nieko daugiau nenutiko? – Ji gyva, – pasak? Rana, – bet jau?iasi taip pat. A?ima suglebusi atsir?m? ? pagalv? – jai palengv?jo. Moteris paman?, jog pamatys savo senel?, net jei tai bus paskutinis kartas, pabu?iavo Gogol? ? vir?ugalv?, priglaud? savo skruost? prie jo skruostuko. – A?i? Dievui. Duok man mamyt?, – papra?? ji. – Noriu su ja pakalb?ti. – Jos dabar n?ra namie, – atsak? Rana po tra?kesi? pilnos pauz?s. – O t?velis? V?l stojo tyla, kol gr??o jo balsas. – Jo taip pat n?ra. – Ak. Ji prisimin? laiko skirtum? – jos t?vas turb?t dar ?urnalo Desh redakcijoje, o motina turguje su ?iurk?taus audinio krep?iu rankoje perka dar?oves ir ?uv?. – Kaip ma?asis Gogolis? – paklaus? Rana. – Ar jis kalba tik angli?kai? Ji nusijuok?. – Jis kol kas apskritai ma?ai kalba, – atsak? ji ir prad?jo pasakoti, kaip moko s?nel? tarti dida, dadu ir manu, rodydama proseneli? ir d?d?s nuotraukas, ta?iau telefone v?l pasigirdo tra?kesiai, ??kart ilgesni, ir ji, nebaigusi sakinio, nutilo. – Rana? Girdi mane? – Negird?iu tav?s, didi, – pasigirdo vis labiau tylantis Ranos balsas. – Nieko negird?iu. Pasikalb?kim v?liau. – Gerai, – atsak? ji. – Pasikalb?kim v?liau. Iki pasimatymo. Iki greito pasimatymo. Para?yk man. Ji pad?jo telefono ragel?, pagyv?jusi nuo i?girsto brolio balso, ta?iau beregint sutriko ir ?iek tiek suirzo. „Kod?l jis paskambino? Kad paklaust? apie akivaizd?ius dalykus? Ir kod?l paskambino tada, kai abiej? t?v? n?ra namie?“ – ? galv? papl?do mintys. Ne?inas vandens stikline i? virtuv?s gr??o A?okas, pad?jo j? ir ?jung? ma?? lemput? prie lovos. – Negaliu u?migti, – pasak? vyras, nors jo balsas vis dar buvo tylus ir i?varg?s. – A? irgi. – O kaip Gogolis? – V?l miega. – Ji atsik?l? ir paguld? j? atgal, ? lovel?, apklojo iki petuk? antklode, paskui dreb?dama gr??o ? lov?. – Nesuprantu, – A?ima pakrat? galv? vir? sujauktos paklod?s. – Kod?l Rana paskambino dabar? Juk taip brangu. Kas u? to slypi? – ji atsigr??? ? A?ok?. – K? jis tau tiksliai pasak?? A?okas l?tai palingavo galv? ir j? nunarino. – Jis tau pasak? tai, ko nepasak? man. K?? Sakyk. Vyras v?l palingavo galva, paskui pasilenk? ? jos lovos pus? ir taip suspaud? ?monos rank?, kad jai net suskaudo. Paskui atsigul?s ant jos prispaud? prie lovos, veid? pakreip?s ? vien? pus?, jo k?nas staiga ?m? dreb?ti. A?okas taip gul?jo ilgokai ir A?ima jau paman?, kad jis u?gesins ?vies? ir prad?s j? glamon?ti. Ta?iau jis to nepadar?, o pasak? tai, k? jam prie? kelias minutes prane?? Rana, tai, ko brolis nei?dr?so pasakyti seseriai telefonu pats – kad vakar vakare jos t?vas, d?liodamas pasjans? ant savo lovos, mir? nuo ?irdies priepuolio. Jie i?vyko ? Indij? po ?e?i? dien?, ?e?iomis savait?mis anks?iau, nei buvo numat?. Alanas ir D?ud?, i? ryto pa?adinti A?imos k?k?iojimo, o v?liau i?gird? naujien? i? A?oko, paliko prie dur? vaz? su g?l?mis. Per tas ?e?ias dienas nebuvo laiko galvoti apie tinkam? vard? Gogoliui. T?vai skubos tvarka gavo vaiko pas? su ?ra?u „Gogolis Gangulis“ ir Jungtini? Amerikos Valstij? ant-spaudu. A?okas pasira?? u? s?n?. Dien? prie? jiems i?vykstant, A?ima pasodino Gogol? ? ve?im?l?, ?sid?jo megztin?, kur? numezg? t?vui, ir teptukus ? krep?? ir nu?jo ? metro stot? Harvardo aik?t?je. – Atsipra?au, – u?kalbino ji vien? pon? gatv?je, – man reikia ? traukin?. Vyras pad?jo jai nune?ti ve?im?l? ?emyn. A?ima lauk? ant platformos. Kai traukinys atva?iavo, ji ?s?do, bet tik tam, kad i?kart gr??t? ? Centrin?s aik?t?s stot?. T?kart moteris nesnaud?. Vagone buvo tik ?e?i ?mon?s, jie s?d?jo pasl?p? veidus po ?urnalais Globe, ?smeig? akis ? knygas mink?tais vir?eliais arba ?i?r?jo pro j? nieko nematan?iomis akimis. Kai traukinys prie? stotel? prad?jo l?tinti greit?, ji atsistojo ir pasireng? i?lipti. A?ima neatsigr??? ? krep??, kur? ty?ia paliko po s?dyne. – Ei, ind? paliko krep??! – ??ktel?jo ka?kas, kai durys u?sidar?, traukiniui nuva?iuojant, ji i?girdo kum??io beldim? ? lang?, ta?iau nesustojo, o toliau sau st?m? Gogolio ve?im?l? platforma. Kit? vakar? Ganguliai ?lipo ? oro bendrov?s „Pan Am“ l?ktuv?, skrendant? ? London?, kur po penki? valand? tur?jo s?sti ? kit? l?ktuv?, skrendant? pro Teheran? ir Bomb?j? ? Kalkut?. L?ktuvui stovint ant Bostono kilimo ir nusileidimo tako, A?ima, prisisegusi dir??, pa?velg? ? laikrod? ir ant pir?t? paskai?iavo Indijos laik?. Ta?iau ??kart jos galvoje nei?kilo ?eimos paveikslas. Ji nenor?jo ?sivaizduoti to, k? netrukus pamatys i? tikr?j?, – nuo motinos sklastymo d?l gedulo nutrint? ry?kiai raudon? ?ym?, nuskustus tankius brolio plaukus. L?ktuvo ratai prad?jo ried?ti, did?iuliai metaliniai sparnai palengva kilo auk?tyn. A?ima pa?velg? ? A?ok?, kuris antr? kart? patikrino, ar j? pasai ir ?aliosios kortel?s tvarkingos. Ji mat?, kaip jis savo rankiniame laikrodyje past?m? bly?kiai sidabrines rodykles, nustatydamas, kada jie atvyks. – Nenoriu vykti, – pasak? ji, nusigr??usi ? tams? ovalin? langel?. – Nenoriu j? matyti. Negaliu. L?ktuvui didinant greit?, A?okas u?d?jo savo rank? ant jos rankos. Staiga Bostonas pakrypo ir jie lengvai pakilo vir? pajuodusio Atlanto. Ratai ?smuko atgal ? l?ktuv?, salonas sudreb?jo, jiems kylant pro pirm? debes? sluoksn?. Gogolio ausyt?s buvo u?kim?tos vata, bet jiems kylant dar auk??iau, jis vis tiek verk? savo gedin?ios motinos gl?byje. Pirm? kart? gyvenime vaikas skrido per pasaul?. 3 skyrius 1971-ieji Ganguliai persik?l? ? universiteto miestel? u? Bostono. Kiek ?inojo, tarp gyventoj? jie buvo vieninteliai bengalai. Miestelis gars?jo istoriniu savo rajonu, trumpu kolonijin?s architekt?ros ruo?u, kur? vasaros savaitgaliais lankydavo turistai. Jame stov?jo balta protestant? ba?ny?ia smailiavir??niu bok?tu, akmeninis teismo pastatas su kal?jimu greta jo, vie?oji biblioteka su kupolu ir medinis ?ulinys, i? kurio – kaip sklido gandai – g?r? pats Polas Reveras. ?iem? sutemus nam? languose degdavo silpnos ?viesel?s. A?okas buvo pasamdytas dirbti universiteto elektros in?inerijos d?stytoju sta?uotoju. D?stydamas penkioms grup?ms, jis gaudavo po ?e?iolika t?kstan?i? doleri? per metus, tur?jo savo kabinet? su ant dur? kaban?ia juoda plastmasine lentele, kurioje buvo i?rai?yti jo vardas ir pavard?. Kaip ir kitiems katedros darbuotojams, jam patarnavo vyresnio am?iaus sekretor? ponia D?ounz. D?stytoj? kambaryje ?alia kavinuko ji da?nai pad?davo namie keptos banan? duonos l?k?t?. A?okas sp?jo, kad ponia D?ounz, kurios vyras iki mirties dirbo d?stytoju angl? kalbos katedroje, buvo pana?aus am?iaus kaip jo motina. Ta?iau A?oko motinai ponios D?ounz gyvenimo stilius atrodyt? ?eminantis, nes ponia valgydavo viena, per snieg? ir ?lapdrib? va?iuodavo automobiliu ? darb?, savo vaikus ir vaikai?ius matydavo tik tris ar keturis kartus per metus. A?okui jo pareigos buvo svajoni? darbas. Jis visada labiau nor?jo d?styti universitete, nei dirbti ?mon?je. „Kaip nuostabu, – m?st? jis, – stov?ti prie?ais auditorij?, piln? amerikie?i? student?.“ Kok? pasitenkinim? jis jausdavo, matydamas savo pavard? universiteto ?inyne, po antra?te „Mokomasis fakulteto personalas“. Kaip jis apsid?iaugdavo, kai ponia D?ounz jam sakydavo: „D?stytojau Ganguli, jums skambina ?mona.“ I? jo kabineto ketvirtame auk?te A?okui atsiverdavo platus keturkampio kiemo, apjuosto vijokliais apaugusia plyt? siena, vaizdas. Giedromis dienomis jis s?d?davo ant suoliuko ir, klausydamasis universiteto bok?to laikrod?io d??i?, u?kand?iaudavo. Penktadieniais, po paskutin?s paskaitos, eidavo ? bibliotek? paskaityti tarptautini? laikra??i?, sukabint? ant ilg? medini? laikikli?. Jis skait? apie amerikie?i? l?ktuvus, sprogdinan?ius Vietkongo tiekimo kelius Kambod?oje, naksalit?[6 - Ginkluot? maoistini? grupuo?i? pavadinimas Indijoje.] ?udynes Kalkutos gatv?se ir beprasidedant? Indijos kar? su Pakistanu. Kartais A?okas u?lipdavo laiptais ? vir?utin? auk?t?, kur ant saul?tos ir ma?ai lankomos bibliotekos lentyn? gul?jo visa literat?ra. Jis vaik??iodavo tarp lentyn?, sustodamas prie savo m?gstam? rus? autori?, ir kiekvien? kart? labai pagyv?davo, pamat?s savo s?naus vard?, aukso raid?mis u?ra?yt? ant knyg? kietais vir?eliais raudon? ir ?ali? nugar?li?. A?imai persikelti ? priemiest? buvo dar sunkiau, nei i? Kalkutos atvykti ? Kembrid??. Ji apgailestavo, kad A?okas nepasirinko darbo vietos ?iaur?s Ryt? rajone – tada jie b?t? lik? mieste. J? priblo?k? tai, kad universiteto miestelyje nebuvo nei ?aligatvi?, nei gatvi? ap?vietimo, nei vie?ojo transporto ir mylios atstumu – jokios parduotuv?s. Ji vangiai mok?si vairuoti tojot? korol?, kuri? buvo priversta ?sigyti. Moteris ir toliau kartais sau dubenyje sumai?ydavo p?st? ry?i?, ?em?s rie?ut? ir svog?n?, nors ir nebuvo n???ia. Ta?iau jai atrod?, kad b?ti u?sieniete – tai tarsi vis? gyvenim? lauktis k?dikio, nes nuolat savyje ne?ioji sunkum? ir jautiesi ne savo vietoje. Turi jausti atsakomyb? u? savo veiksmus, ankstesnis ?prastas gyvenimas baigtas, j? pakeit? daug sud?tingesnis ir reiklesnis etapas. A?imai dingojosi, jog kaip u?sieniet? svetimiems ?mon?ms ji kelia tokius pa?ius jausmus kaip ir tada, kai lauk?si k?dikio, – smalsum?, gailest? ir pagarb?. Kai vyras b?davo darbe, ji gal?davo i?vykti tik ? universiteto miestel?, kuriame jie gyveno, ir ? senamiest?, prisi?liejus? prie teritorijos kra?to. Ji vaik??iodavo su Gogoliu, leisdavo jam palakstyti universiteto kieme arba lietingomis dienomis s?d?davo su juo student? poilsio kambaryje ir ?i?r?davo televizori?. Kart? per savait? ji i?kepdavo trisde?imt samos?, kurias parduodavo ?alia ponios Etzold i?kept? sausaini? ir ponios Kasoli baklavos tarptautin?je kavin?je. U? kiekvien? gaudavo po dvide?imt penkis centus. Penktadieniais A?ima nusivesdavo Gogol? ? vie??j? bibliotek? pasiklausyti pasak? vaikams. Kai vaikui sukako ketveri, motina j? tris kartus per savait? rytais palikdavo universiteto darbuotoj? vaik? dar?elyje. Tomis valandomis, kai Gogolis dar?elyje tapydavo pir?tu ir mokydavosi angl? kalbos ab?c?l?s, A?ima v?l pasijausdavo prisl?gta, nes nebuvo pratusi b?ti viena. Jai tr?kdavo s?nelio ?sikabinimo ? laisv? jos sario kra?t?, jiems kartu vaik?tant, ir suirzusio, auk?to berniuko balso, kai jis b?davo alkanas, pavarg?s ar jam reik?davo ? tualet?. Nenor?dama likti viena namie, ji s?d?davo sutr?kin?jusiame odiniame kr?sle vie?osios bibliotekos skaitykloje ir ra?ydavo lai?kus motinai, skaitydavo ?urnalus arba kuri? nors i? nam? atsive?t? bengal? autoriaus knyg?. Skaitykla buvo jauki, ?viesi, su ry?kiai raudonu kilimu ant grind?. Sus?d? prie didelio apskrito medinio stalo ?mon?s skaitydavo laikra??ius. Stalo viduryje stov?jo forsitij? ir ?vendr? puok?t?. Nebegal?dama ?veikti Gogolio ilgesio, ji eidavo ? vaik? kambar?. Ten, skelbim? lentoje, buvo prismeigta jo nuotrauka profiliu, s?din?io rytieti?kai ant pagalv?l?s ir besiklausan?io, kaip vaik? skyriaus bibliotekinink? ponia Aiken skaito Katin? su skryb?le. Praleid? dvejus metus universiteto apmokamame pernelyg ?iltame bute, A?ima ir A?okas jau gal?jo ?sigyti nuosav? nam?. Po vakarien?s pasodin? Gogol? ant galin?s automobilio s?dyn?s, jie i?va?iuodavo ap?i?r?ti parduodam? nam?. ?eima nenor?jo gyventi senamiestyje, ten a?tuoniolikto am?iaus dideliame name buvo ?sik?r?s A?oko katedros ved?jas, jis kviesdavosi Gangulius antr?j? Kal?d? dien? i?gerti arbatos. A?ima ir A?okas ie?kojo b?sto prie paprast? keli?, kur ?mon?s pievel?se palikdavo vaiki?kus plastikinius baseinus ir beisbolo lazdas. Visi tie namai priklaus? amerikie?iams. Kai sutuoktiniai paskambindavo ? duris, apavas b?davo ?ne?amas ? vid?, ka?i? tualetai slepiami virtuv?se, ?unys lodavo ir ?okin?davo. Jie su?inojo ?vairi? architekt?ros stili? pavadinimus: Menki? ky?ulio, Medin?s druskin?s, Pakyl?tos ran?os, ?gulos[7 - JAV medini? gyvenam?j? nam? architekt?ros stiliai.]. Pagaliau jie nusprend? ?sikurti malksnomis dengtame dviej? auk?t? kolonijinio stiliaus neseniai pastatytame name, kuriame anks?iau niekas negyveno ir kuris i?dygo ketvir?io akro plote. Jie gal?jo pretenduoti tik ? tok? ma?? Amerikos ?em?s lopin?l?. Gogolis kartu su t?vais ?jo ? bankus ir laukdavo, kol jie pasira?ys nesibaigian?ius dokumentus. Kai pareig?nai patvirtino b?sto paskol?, ?eima nusprend? persikraustyti pavasar?. Keldamiesi sunkve?imiu „U-Haul“ ? nauj? nam?, A?okas ir A?ima nustebo pamat?, kiek daug turto jie turi. Abu ? Amerik? atvyko ne?ini po vien? lagamin?, su drabu?i? atsarga vos kelioms savait?ms. O dabar visuose buto kampuose stirksojo sen? ?urnal? Globe kr?vos, skirtos suvynioti l?k?t?ms ir stiklin?ms. Daugyb?s met? ?urnalus Time reik?jo i?mesti. Naujo namo sienos nuda?ytos, kelias iki paradini? dur? padengtas derva, malksnos ir terasa ? saul?s pus? apsaugotos nuo oro poky?i?, bet ne?varios. A?okas nufotografavo kiekvien? kambar? ir Gogol? juose, kad gal?t? nusi?sti gimin?ms ? Indij?. Kai kuriose nuotraukose berniukas atidaro ?aldytuv? arba apsimeta kalb?s telefonu. Jis – tvirto sud?jimo vaikas apvaliais skruostais, bet jau ry?k?jan?iais li?dno ?mogaus bruo?ais. J? teko ?kalbin?ti, kad nusi?ypsot? prie?ais fotoaparat?. Nuo namo iki artimiausio prekybos centro – penkiolika minu?i?, iki parduotuvi? rajono, ? kur? draud?iama ?va?iuoti automobiliais, – keturiasde?imt minu?i? kelio. Adresas – Pembertono kelias, nr. 67. J? kaimynai bus D?onsonai, Mertonai, Aspriai, Hilsai. Name buvo keturi kukl?s kambariai, pusantro vonios kambario, septyni? p?d? auk??io lubos ir gara?as vienam automobiliui. Svetain?je – plyt? ?idinys ir erkerinis langas su vaizdu ? kiem?. Virtuv?je – priderinta geltonos spalvos buitin? technika, besisukantis pad?klas, plyteli? ra?to linoleumas. Svetain?je ant sienos kab?jo artimiausioje rai?ini? ir estamp? parduotuv?je ?r?minta A?imos t?vo akvarel?, vaizduojanti kupranugari? karavan? Rad?astano dykumoje. Gogolis tur?jo atskir? kambar?, lov? su i?traukiama patalyn?s d??e, metalines lentynas, prikrautas ?vairiausi? ?aisl?: medini? konstruktori?, vandeniu pripildyt? pie?imo lent?, ?i?ron? filmukams. Dauguma Gogolio ?aisl?, kaip ir dauguma bald?, u?uolaidos, skrudintuvas, puodai ir keptuv?s, buvo ?sigyti naudot? daikt? turguose. I? prad?i? A?ima nenor?jo savo namuose toki? daikt?, pati mintis pirkti tai, kas i? prad?i? priklaus? svetimiems ?mon?ms, ir dar amerikie?iams, jai atrod? g?dinga. Ta?iau A?okas pabr???, kad net katedros ved?jas taip apsiperka, jog amerikietis, kad ir gyvendamas dideliame name, nesidrovi m?v?ti u? penkiasde?imt cent? nusipirktas d?v?tas kelnes. Kai jie atsik?l? ? nam?, aplink? dar reik?jo sutvarkyti. J? valdoje nebuvo nei med?i?, nei kr?m? prie paradini? dur?, tad ai?kiai ?viet? pamat? cementas. Pirmus kelis m?nesius ketveri? metuk? Gogolis ?aid? ant nelygios ?em?s, purviname, akmenimis ir pagaliais u?verstame kieme, jis susitepdavo savo sportinius batukus, o paskui visur, kur eidavo, i?p?duodavo. Tokie buvo ankstyviausi jo prisiminimai. Vis? likus? gyvenim? Gogolis prisimindavo, kaip ?alt?, apsiniaukus? pavasar? jis raus?si purve, rinko akmenis, po atversta plok?te rasdavo juod? ir gelton? salamandr? ir kaip kiti vaikai kaimynyst?je ??kavo, juok?si ir, va?iuodami keliu, myn? triratuk? pedalus. Jis neu?mir?o ir ?iltos, giedros vasaros dienos, kai i? sunkve?imio galo pasipyl? juod?emis, o po keli? savai?i?, stov?damas verandoje su t?vais, pamat? i?lindusius plonus ?ol?s daigelius. I? prad?i? vakarais jo ?eima i?va?iuodavo pasiva?in?ti, palengva tyr? nauj? aplink?: apleistus ?vyrkelius, pav?singus kaimo keliukus, ?kius, kuriuose ruden? gal?davai gauti aguro?i?, o liepos m?nes? nusipirkti uog?, parduodam? ?aliose kartono d???se. Ma?inos galin? s?dyn? b?davo apdengiama plastikine danga, pelenin?s durel?s likdavo u?darytos. Jie va?iuodavo, kol sutemdavo, be jokio tikslo, palei pasl?ptus tvenkinius, kapines, galines gele?inkelio stotis ir akligatvius. Kartais i?va?iuodavo i? miesto ? kur? nors i? ?iaurin?s pakrant?s papl?dimi?. Ta?iau net vasar? jie niekada nesimaudydavo ir nesidegindavo saul?je, visada b?davo apsireng? ?prastais drabu?iais, nes atvykdavo tokiu metu, kai biliet? pardav?jo kios- kelis jau b?davo tu??ias, minia dingusi, ma?in? stov?jimo aik?tel?je lik? tik keli automobiliai, ir vieninteliai lankytojai b?davo ?unis ved?iojantys, saul? palydintys arba metalo ie?kikliais per sm?l? braukiantys ?mon?s. Va?iuodami automobiliu Ganguliai laukdavo, kol akiratyje i?nirs plonas vandenyno kra?telis. Papl?dimyje Gogolis rinkdavo akmenukus, sm?lyje kasdavo tunelius. Jiedu su t?vu vaik??iodavo basi, atsiraitoj? iki blauzd? kelnes. Berniukas ?i?r?davo, kaip t?vas greitai paleid?ia pav?jui aitvar? – taip auk?tai, kad nor?damas danguje pamatyti banguojant? ta?kel?, jis tur?davo atlo?ti galv?. V?jas ?naibydavo ausis, stingdydavo veidus. Baltieji kirai, i?skleid? sparnus, sklandydavo taip ?emai, jog gal?davai juos paliesti. Gogolis ?b?gdavo ? vandenyn? ir tuoj i?b?gdavo i? jo, palikdamas nery?kius, laikinus p?dsakus, su?lap?s atraitotus rankogalius. Jo motina ??k?iodavo, juokdavosi, pakeldama ?iek tiek auk??iau kulk?ni? savo sar?. Vienoje rankoje laikydama ?lepetes, ji ?engdavo ? putojant?, ?alt? kaip ledas vanden?, siekdavo savo s?nelio ir, imdama j? u? rankos, sakydavo: „Neik taip toli.“ Bangos atsitraukdavo, sutelkdavo j?g? ir jiems atrodydavo, kad mink?tas tamsus sm?lis juda po jais ir ver?ia juos i? koj?. „A? tuoj nukrisiu. Sm?lis traukia mane“, – sakydavo ji. Kai Gogoliui sukako penkeri, A?ima pajuto, kad v?l laukiasi k?dikio. Rytais ji prisiversdavo suvalgyti skrudintos duonos riekel? tik tod?l, kad A?okas j? paskrudindavo ir ?i?r?davo, kaip ji lovoje j? kramsnoja. Jai nuolat svaigdavo galva. Dien? dienas moteris gul?davo pasista?iusi prie savo ?ono ?iuk?liad???, u?sitraukusi u?uolaidas, burnoje jausdama metalo skon?. Ji ?i?r?davo per televizori? ?aidimus „Teisinga kaina“, „10 000 doleri? piramid?“ ir muilo oper? Vedan?ioji ?viesa. A?okas ateidavo i? svetain?s ir atsis?sdavo prie jos. Per piet? met? ji i?svirduliuodavo ? virtuv? sutepti Gogoliui sumu?tin? su rie?ut? sviestu ir ?el?, bet j? supykindavo ?aldytuvo kvapas, nes pamanydavo, jog dar?ovi? skyriuje pilna maisto liku?i?, o ant lentyn? p?va m?sa. Kartais Gogolis gul?davo ?alia jos t?v? kambaryje, vartydamas paveiksliuk? knyg? arba spalvindamas pie?tukais. – Tu tapsi vyresniuoju broliu, – kart? pasak? A?ima s?nui. – Ka?kas tave vadins dada. Argi ne nuostabu? Kai jausdavosi pakankamai energinga, ji papra?ydavo Gogolio atne?ti nuotrauk? album? ir jiedu drauge ?i?r?davo seneli?, d?d?i?, tet?, pusbroli? ir pusseseri? nuotraukas. Tik jis j? neprisimin?, nes buvo Kalkutoje tik kart?. A?ima mok? savo vaik? ?siminti vaiki?k? Tagor?s ketureil?, deivi? ir diev?, atvaizduot? ?alia aukojim? atliekan?ios de?imtrank?s Durgos, vardus: Sarasvat? ir gulb?, Kartikas ir povas kair?je pus?je, Lak?m? ir pel?da, Gane?as ir pel? de?in?je. Kiekvien? popiet? A?ima miegodavo, ta?iau prie? u?sn?sdama perjungdavo televizori? ? antr? kanal? ir liepdavo Gogoliui ?i?r?ti vaiki?kus serialus Sezamo gatv? ir Elektrin? draugija, kad tobulint? dar?elyje gautas angl? kalbos ?inias. Vakarais Gogolis su t?vu vieni valgydavo vi?tienos tro?kin? su ry?iais, kur? t?vas pagamindavo kiekvien? sekmadien? dviejose aptrup?jusiose dani?kose orkait?se. ?ildydamas maist?, A?okas liepdavo s?nui u?daryti miegamojo duris, nes motina negal?jo pak?sti kvapo. Vaikui b?davo keista matyti t?v?, vadovaujant? virtuvei, stovint? motinos vietoje prie plytos. Kai jie sus?sdavo prie stalo, nebesigird?davo t?v? pa?nekesio, nei televizoriaus ?ini? svetain?je. T?vas valgydavo nunarin?s vir? l?k?t?s galv?, versdamas ?urnalo Time puslapius, kartkart?mis u?mesdamas ak? ? Gogol? ?sitikinti, kad jo vaikas taip pat valgo. T?vas sumai?ydavo ry?ius su tro?kiniu, ta?iau nesulipdydavo kaip motina i? j? rutuliuk?, kuri i?d?liodavo juos tarsi skai?ius ant ciferblato. Gogolis jau i?moko valgyti pir?tais, nesutepdamas maistu delno, i?moko i??iulpti ?riuko kaul? ?iulpus, i?traukti ?uvies kaulus. Ta?iau jei prie stalo neb?davo motinos, jis nenor?davo valgyti, vis laukdavo, kad ji i?eit? i? savo kambario ir atsis?st? tarp jo ir t?vo, paskleist? laisvoje vietoje sar? ir oras pakvipt? jos megztiniu. Kart? berniukui nusibodo kasdien valgyti t? pat? patiekal? ir jis, diskreti?kai nust?m?s likus? maist? ? ?al?, pada?o liku?iuose prad?jo ka?k? pie?ti smiliumi. Vaikas ?aid? kry?iukus ir nuliukus. – Baik, – paliep? t?vas, ?vilgtel?j?s vir? laikra??io, – ne?aisk su maistu. – A? jau sotus, t?veli. – Tavo l?k?t?je dar ka?kas liko. – T?veli, negaliu. T?vo l?k?t? ?varut ?varut?l?, vi?tos kaulai – be kremzli?, nugrau?ti iki rausvo mink?timo, lauro lapas ir cinamono lazdel? nepaliesti. A?okas nepritariamai, nenuolaid?iai pa?velg?s ? Gogol? pakrat? galv?. J? skaudino kasdien ? ?iuk?lyn? i?metami nebaigti sumu?tiniai ir kart? ar du prak?sti obuoliai. – Baik valgyti, Gogoli. Tavo met? b?damas a? grau?davau skard?. Motin?, tik ?s?dusi? ? ma?in?, i?kart supykindavo, tad 1973 me-t? rugs?jo m?nes? ji negal?jo kartu su vyru pirm? kart? nuve?ti Gogolio ? pradin? miesto mokykl?. Berniukas j? prad?jo lankyti antr? mokyklini? met? savait?, vis? pirm? savait? jis, pana?iai kaip jo motina, pragul?jo lovoje, apati?kas, be apetito, tvirtindamas, kad jam skauda pilv?, kart? net v?m? ? rausv? motinos ?iuk?liad???. Jis nenor?jo eiti ? mokykl?, vilktis nauj?, ant jo spintel?s rutulio formos ranken?l?s pakabint? drabu?i?, kuriuos motina nupirko jam parduotuv?je „Sears“. Vaikas visai netro?ko ne?tis prie?pie?i? d??ut?s su ?arlio Brauno paveiksl?liu ar lipti ? gelton? autobus?, sustojant? Pembertono kelio gale. Prie?ingai nei dar?elis, mokykla buvo u? keli? myli? nuo namo ir universiteto. Daug kart? t?vas ve?? s?n? pa?i?r?ti pastato – ?emo, ilgo plyt? statinio su itin lygiu stogu ir v?liava, plev?suojan?ia ant ilgo balto stiebo pievoje. Gogolis nenor?jo eiti ? mokykl?, nes t?vai pasak?, jog ten j? vaikai ir mokytojai vadins kitokiu, prie? pat prasidedant mokslams pagaliau i?rinktu tinkamu, bet dirbtinai sudarytu Nikhilo vardu. Tas vardas rei?kia „tobulas, glaud?iantis visus“ ir yra ne tik labai gerbiamas bengal?, bet ir maloniai primena rus? ra?ytojo Nikolajaus Gogolio vard?. A?okas j? prisimin?, kai nieko negalvodamas bibliotekoje ap?i?rin?jo Gogolio knyg? nugar?les, jis greitai gr??o namo paklausti A?imos nuomon?s. A?okas pabr???, kad tok? vard? gan?tinai lengva i?tarti, nors ir tik?tina, jog visk? ?prat? trumpinti amerikie?iai ?auks j? Niku. A?ima pasak?, kad vardas jai patinka, ta?iau v?liau, likusi viena ir prisiminusi senel?, kuri mir? kiek anks?iau tais metais, ir lai?k? su tikruoju, jos parinktu vardu Gogoliui, kuris am?iams dingo ka?kur tarp Indijos ir Amerikos, apsiverk?. Paskui kartais A?ima sapnuodavo, kad po daugelio met? randa t? lai?k? Pembertono kelio pa?to d??ut?je, atpl??ia j? ir pamato, kad lai?kas tu??ias. Ta?iau Gogolis naujo vardo nenor?jo. Jis niekaip negal?jo suprasti, kod?l tur?s atsiliepti ?aukiamas kitaip. „Kod?l privalau tur?ti kit? vard??“ – klausdavo jis t?v? su a?aromis akyse. Neb?t? taip baisu, jei ir t?vai vadint? j? Nikhilu. Ta?iau, pasak j?, nauju vardu j? vadins tik mokyklos mokytojai ir mokiniai. Berniukas bijojo tapti Nikhilu, kurio nepa?inojo ir kuris nepa?inojo jo. T?vai tikino taip pat tur? du vardus, kaip ir visi j? draugai bengalai Amerikoje ir gimin?s Kalkutoje. Tai tarsi ?enklas, jog paaugai ir esi bengalas. Jie u?ra?? vard? ant popieriaus lapelio ir papra?? s?n? j? perra?yti de?imt kart?. „Nesijaudink, – pasak? t?vas, – man ir motinai tu visada liksi Gogoliu.“ Sekretor? ponia Maknab, kuri mokykloje pasitiko A?ok? ir Gogol?, papra?? u?pildyti form?. T?vas padav? Gogolio gimimo liudijimo ir skiep? knygel?s ?ra?? kopijas, kurias ponia Maknab ?d?jo ? segtuv? kartu su registravimo lapeliu. – Pra?au eiti ?ionai, – pasak? ji, lyd?dama juos prie direktor?s kabineto. Ant dur? kab?jo u?ra?as KENDES? LAPIDUS. Ponia Lapidus nuramino A?ok? tvirtindama, kad d?l pirmos praleistos savait?s problem? nekils, viskas susitvarkys. Direktor? buvo auk?ta, liekna moteris trumpais ?viesiais plaukais, aki? vokus pasida?iusi melsvais sidabrinio atspalvio ?e??liais, vilk?jo citrin? spalvos kostium?l?. Ji paspaud? A?oko rank? ir pasak?, kad mokykloje jau yra du ind? vaikai – tre?iokas D?ajadevas Modis ir penktok? Rekha Saksena. Galb?t Ganguliai juos pa??sta? A?okas atsak?, kad nepa??sta. Ji pa?velg? ? registravimo lapel? ir maloniai nusi?ypsojo berniukui, kuris stov?jo ?sikabin?s ? t?vo rank?. Gogolis m?v?jo bly?kiai m?lynas kelnes, av?jo raudonus ir baltus sportukus ir buvo apsireng?s dry?uot? megztin? auk?ta atlenkiama apykakle. – Sveikas atvyk?s ? pradin? mokykl?, Nikhilai. A? esu j?s? direktor?, ponia Lapidus. Gogolis nudelb? ?vilgsn? ? savo sportukus. Direktor? nauj? jo vard? i?tar? kitaip nei t?vai – ji nut?s? antr? skiemen?, kuris nuskamb?jo: „h-i-i-i-lai“. Moteris pasilenk? taip ?emai, kad jos veidas atsid?r? ?alia vaiko, ir u?d?jo rank? jam ant peties. – Kiek tau met?, Nikhilai? Ji pakartojo klausim?, bet atsakymo nesulauk?. Tada ponia Lapidus atsisuko ? t?v?: – Pone Ganguli, ar Nikhilas supranta angli?kai? – ?inoma, kad supranta, – atsak? A?okas. – Mano s?nus puikiai kalba abiem kalbomis. Nor?damas ?rodyti, jog Gogolis moka angli?kai, A?okas padar? tai, ko niekada anks?iau nebuvo dar?s – kreip?si ? savo s?n? taisyklinga angl? kalba, tik su akcentu. – Nagi, Gogoli, – padr?sino t?vas, tap?nodamas vaikui per galv?, – pasakyk poniai Lapidus, kiek tau met?. – Kaip j?s pasak?te? – paklaus? direktor?. – Atsipra?au? – Kokiu vardu j? pavadinote? Prasideda raide „g“. – Ak, tai. Taip mes j? vadiname namuose. Ta?iau tinkamas vardas tur?t? b?ti… yra… – jis ry?tingai linktel?jo galv?, – Nikhilas. Ponia Lapidus susirauk?. – Nesuprantu. Tinkamas vardas? – Taip. Moteris pa?velg? ? registravimo lapel?. Priimdama ? mokykl? anuos du ind? vaikus, ji nesusid?r? su tokia painiava. Ji atidar? aplank? ir panagrin?jo skiep? knygel?, gimimo liudijim?. – Regis, ?ia ka?kokia painiava, pone Ganguli, – i?tar? ji. – Pagal ?iuos dokumentus teis?tas j?s? s?naus vardas yra Gogolis. – Teisingai, bet leiskite man paai?kinti… – J?s norite, kad mes j? vadintume Nikhilu? – Taip. Ponia Lapidus linktel?jo galv?. – D?l kokios prie?asties? – Mes to norime. – Nesuprantu, pone Ganguli. Ar norite pasakyti, kad Nikhilas yra antrasis jo vardas. Ar maloninis vardas? Daugelis m?s? mokyklos vaik? turi maloninius vardus. ?iame lapelyje palikta vieta… – Ne, ne, tai n?ra antras vardas, – ai?kino A?okas, jau prarasdamas kantryb?. – Jis neturi antro ar maloninio vardo. Berniuko tinkamas, mokyklinis vardas yra Nikhilas. Direktor? su?iaup? l?pas ir nusi?ypsojo. – Bet akivaizdu, kad jis ? j? neatsiliepia. – Ponia Lapidus, supraskite, – papra?? A?okas. – Nenuostabu, kad vaikas i? prad?i? sutriko. Duokite jam ?iek tiek laiko. Laiduoju, jis pripras. Jis pasilenk? ir bengal? kalba ramiai, tyliai papra?? Gogolio atsakyti, kai ponia Lapidus ko nors paklaus. – Nebijok, Gogoli, – pasak? jis, pak?l?s s?naus smakr? pir?tu. – Tu dabar esi didelis berniukas. Nereikia a?ar?. Ponia Lapidus nesuprato n? ?od?io, ta?iau klaus?si atid?iai ir v?l i?girdo vard? „Gogolis“, tad br?k?tel?jo j? sau pie?tuku ant registravimo lapelio. A?okas padav? vaikui prie?pie?i? d??ut? ir neperpu?iam? striuk?, jei oras at?alt?. Paskui pad?kojo poniai Lapidus. – B?k geras, Nikhilai, – palink?jo t?vas s?nui angli?kai ir, kiek padvejoj?s, i??jo. Kai vaikas ir direktor? liko vieni, ji paklaus?: – Ar d?iaugiesi, kad prad?jai lankyti pradin? mokykl?, Gogoli? – T?vai nori, kad mokykloje mane vadint? kitu vardu. – O ko nori tu, Gogoli? Ar nori, kad tave vadint? kitu vardu? Patyl?j?s, jis pakrat? galv?. – Ar tai rei?kia, kad nenori? Berniukas linktel?jo. – Taip. – Tuomet sutarta. Ar gali u?ra?yti savo vard? ant ?ito lapelio? Gogolis pa?m? pie?tuk?, tvirtai suspaud? j? pir?tais ir para?? vienintel? ?od?, kur? buvo i?mok?s ra?yti mintinai, tik i? susijaudinimo raid? „l“ para?? atbulai. – Kokia gra?i tavo ra?ysena, – pagyr? ponia Lapidus, supl??? sen? registravimo lapel? ir papra?? ponios Maknab atspausdinti nauj?. Paskui, pa?musi Gogol? u? rankos, nusived? koridoriumi, kurio grindys buvo i?klotos kilimais, cementin?s sienos nuda?ytos. Atidariusi klas?s duris, direktor? pristat? naujok? jo mokytojai panelei Votkins. ?i plaukus buvo susipynusi ? dvi kasas, vilk?jo darbin? chalat? ir buvo ?sispyrusi ? klumpes. Klas?je aib? mokini? tur?jo maloninius vardus. Andrius buvo vadinamas End?iu, Aleksandra – Sende, Viljamas – Biliu, El?bieta – Lize. Gogolio t?vai mok?si visi?kai kitokioje mokykloje – b?dami ma?i, jie ra?ydavo parkeriais, prival?davo juodai nublizginti savo batus, naudotis s?siuviniais, atsiliepti ?aukiami tinkamais vardais ir ? vyresnius ?mones kreiptis „pone“ ar „ponia“. O Amerikos mokykloje rytais vaikai tur?davo pirmiausia prisiekti i?tikimyb? Amerikos v?liavai. Tai buvo vienintelis oficialus ritualas. Likusi? dienos dal? jie praleisdavo s?d?dami prie apskrito bendro stalo, gerdami limonad?, valgydami sausainius ir nusnausdami ant oran?ini? pagalv?li?, i?m?tyt? ant grind?. Pasibaigus pirmai dienai mokykloje, berniukas gr??o namo su t?vams skirtu lai?ku nuo ponios Lapidus, sulankstytu ir prikabintu sankab?l?mis prie virvut?s ant kaklo. Lai?ke ji paai?kino, kad mokykloje j? s?nus bus vadinamas Gogoliu, nes jam toks vardas labiau patinka. O kas patinka t?vams? A?ima ir A?okas nusisteb?jo linguodami galvomis. Ta?iau n? vienas i? j? nenor?jo sunkinti pad?ties, jiems nebuvo kitos i?eities, tik paklusti. Taip prasid?jo formalus Gogolio lavinimas. ?iurk?taus gelsvo popieriaus lap? vir?uje jis u?ra?ydavo malonin? savo vard?, ab?c?l? did?iosiomis ir ma?osiomis raid?mis. Jis mok?si sud?ti ir atimti, pasakyti paraid?iui pirmuosius ?od?ius. Ant vadov?li? aplankal? vaikas palikdavo savo ?enkl? – ?emiau kit? vard? eil?s antro numerio pie?tuku u?ra?ydavo ir savo vard?. Per m?gstamiausias dail?s pamokas molini? puodeli? ir duben?li? dugnus Gogolis i?rai?ydavo s?var??le. Priklijav?s nevirt? makaron? ant kartono, pasira?ydavo po paveikslu riebiu teptuku. Kasdien jis atne?davo motinai po k?rin?, kur? ?i i?did?iai pakabindavo ant ?aldytuvo dureli?. De?iniajame k?rini? kampe berniukas pasira?ydavo „Gogolis G“, tarsi mokykloje b?t? reik?j? j? atskirti nuo kito Gogolio. Gegu??s m?nes? gim? jo sesut?. ??kart gimdymas pra?jo greitai. Vien? ?e?tadienio ryt?, klausydamiesi bengal? dain? per magnetofon?, A?okas ir A?ima sum?st? nuva?iuoti ? sendaik?i? turg? kaimynyst?je. Gogolis pusry?iams valg? vaflius su ledais, mintyse trok?damas, kad t?vai i?jungt? magnetofon? ir jis gal?t? gird?ti animacinius filmukus, kuriuos ?i?r?jo. Staiga jo motinai nutek?jo vandenys. T?vas i?jung? muzik? ir paskambino Dilipui ir Majai Nand?iams, kurie gyveno priemiestyje ir buvo pasiekiami per dvide?imt minu?i?. Jie taip pat jau augino ma?? berniuk?. Paskui A?okas paskambino kaimynei poniai Merton ir ji pasisi?l? pab?ti su Gogoliu, kol atva?iuos Nand?iai. T?vai buvo paruo?? Gogol? ar?jan?iam ?vykiui, ta?iau kai pasirod? ponia Merton su savo mezginiu, jis pasijuto paliktas likimo valiai ir jau nebenor?jo ?i?r?ti filmuk?. Stov?damas ant laiptelio prie paradini? dur?, vaikas ?i?r?jo, kaip jo t?vas padeda motinai ?lipti ? automobil? ir kaip jie mojuoja jam nuva?iuodami. Nor?damas, kad laikas grei?iau prab?gt?, berniukas nupie?? save, t?vus ir nauj? j? ?eimos nar?, stovin?ius eilute prie?ais nam?. Jis nepamir?o motinai ant kaktos nupie?ti ta?k?, t?vui – akinius, o ant plok?t?mis i?kloto grindinio prie?ais nam? – ?ibinto stulpo. Ponia Merton, pa?velgusi pro jo pet?, tar?: – Labai pana?u, tikra kopija. T? vakar? Maja Nandi, kuri? Gogolis vadindavo ma?e Maja, lyg ji b?t? tikra jo motinos sesuo, ?ild? jam atne?t? vakarien?, kai paskambino t?vas ir pasak?, jog jau gim? k?dikis. Kit? dien? Gogolis pamat? motin?, s?din?i? kampe ant lovos su plastikine apyranke ant rie?o ir pilvu, kuris jau nebebuvo kietas ir apvalus. Pro didel? lang? jis i?vydo miegan?i? seser? – ji gul?jo ma?oje stiklin?je lovel?je ir vienintel? i? vis? naujagimi? buvo su tankiais juodais plauku?iais ant galvyt?s. Berniukas atsig?r? sul?i? ir suvalg? puding? nuo motinos pad?klo. Paskui droviai padav? motinai nupie?t? paveiksl?. Po paveikslo fig?romis jis u?ra?? savo vard?, ma ir baba. Tik po naujagimio atvaizdu nieko neu?ra??. – Ne?inojau k?dikio vardo, – pasiteisino Gogolis. T?vai jam pasak?. T?kart A?ima ir A?okas buvo pasireng?, pasira?? berniuk? ir mergai?i? vard?. Jie jau pasimok? su Gogoliu, ?inojo, kad Amerikos mokyklose niekas nepaisys t?v? nor? ir u?registruos vaik? maloniniu vardu. Jie nusprend?, kad, nor?dami i?vengti tokios painiavos, turi atsisakyti maloninio vardo – taip jau pasielg? dauguma j? draug? bengal?. Tad tinkamas ir maloninis j? dukters vardas buvo tas pats – Sonali, ir jis rei?k? „auksin?“. Po dviej? dien?, gr???s i? mokyklos, Gogolis rado namie motin?, d?vin?i? ne sar?, o chalat?, ir pirm? kart? pamat? pabudusi? sesut?. Ji buvo aprengta rausva pi?amyte, pasl?pusia jos rankytes ir kojytes, ir rausva kepuryte, pari?ta po kakliuku ir ?r?minusia apval? kaip m?nulis jos veiduk?. T?vas taip pat buvo par?j?s. T?vai pasodino Gogol? svetain?je ant sofos, pad?jo jam ant keli? Sonali, liep? priglausti j? prie kr?tin?s, o ranka prilaikyti galvyt?. Tada t?vas nufotografavo juos nauju 35 mm juostos nikono fotoaparatu. Langin?s buvo truput? pakeltos, ? kambar? sklido sodri popie?io ?viesa. – Labas, Sonali, – pasisveikino Gogolis, ?velgdamas ?emyn ? sesut?s veiduk?, paskui ? objektyv?. Sonali vardas buvo u?ra?ytas mergait?s gimimo liudijime ir tur?jo lyd?ti j? vis? gyvenim?, ta?iau namuose visi prad?jo j? ?aukti Sonu, paskui Sona ir pagaliau Sonia. ?is vardas suteik? mergaitei pasaulio piliet?s status? ir susiejo su broliu rusi?ka gija. Toks vardas populiarus ir Europoje, ir Piet? Amerikoje. V?liau taip bus vadinama ital? Indijos ministro pirmininko ?mona. I? prad?i? Gogolis nusivyl?, kad negali ?aisti su sesute, nes ji vis? laik? tik miega, ter?ia vystyklus ir verkia. Bet paskui mergyt? prad?jo atsiliepti, kai jis pakutendavo jos pilvuk? arba pastumdavo ant s?pyni?, triuk?mingai paleid?iam? pasukus ranken?, arba imdavo guguoti, kai jis ??ktel?davo: „Ku-k?!“ Gogolis pad?davo motinai maudyti ma?yl?, atne?davo rank?luost? ir ?amp?n?. Kai ?e?tadienio vakarais ?eima va?iuodavo greitkeliu ? vakar?lius, rengiamus t?v? draug?, broliukas s?d?davo ?alia sesut?s ant galin?s s?dyn?s ir j? juokindavo. Visi Kembrid?o bengalai persik?l? ? Dedamo, Fremingemo, Leksingtono ir Vin?esterio namus su sodeliais vidiniuose kiemeliuose ir ?va?iavimais iki paradini? dur?. Jie susipa?ino su tokia daugybe bengal?, kad retas ?e?tadienis b?davo laisvas. V?liau Gogolio vaikyst?s prisiminimuose i?kildavo tas pats, pasikartojantis vaizdas – per trisde?imt ?moni? u?mies?io name su trimis miegamaisiais, vaikai, r?syje ?i?rintys televizori? arba ?aid?iantys stalo ?aidimus, ir t?vai, valgantys ir tarpusavyje kalbantys bengali?kai – kalba, kurios vaikai bendraudami nevartojo. Jis prisimindavo, kaip i? popierini? l?k??i? valg? vandeniu atskiest? kar?, kartais – pic? arba kin? maist?, u?sakyt? specialiai vaikams. ? Sonios ry?i? ceremonij? t?vai pakviet? tiek daug sve?i?, kad A?okas nusprend? i?sinuomoti sal? universiteto miestelyje su dvide?imt sulankstom? stal? ir krosnimi. Prie?ingai nei nuolaidus jos brolis, septyni? m?nesi? am?iaus Sonia atsisak? valgyti bet kok? maist?. Pastv?rusi ?em?s grumst?, kur? t?vai i?kas? kieme, ji ?m? su juo ?aisti ir nor?jo susikim?ti ? burnyt? doler?. – ?ita tai bus tikra amerikiet?, – tarstel?jo ka?kuris i? sve?i?. J? gyvenimui Naujojoje Anglijoje klestint, jiems bendraujant su likimo draugais bengalais, kito, ankstesnio gyvenimo ?moni?, kurie pa?inojo A?im? ir A?ok? maloniniais Monu ir Mithu vardais, b?rys palengva ?m? ma??ti. Vis da?niau kas nors mirdavo, vidurnakt? juos i?g?sdindavo telefono skambu?iai ir vis daugiau lai?k? jie rasdavo pa?to d??ut?je, prane?an?i?, kad jau neb?ra vienos ar kitos tetos, ar kurio i? d?d?i?. Prane?imai apie mirtis niekada nedingdavo pa?te. Blogos naujienos, kad ir perduodamos tra?kant telefonui ir atsimu?ant ?od?i? aidui, visada b?davo i?girstamos. Per de?imt met?, praleist? u?sienyje, abu sutuoktiniai tapo na?lai?iais – A?oko t?vai mir? nuo v??io, A?imos motina – nuo inkst? ligos. Gogolis ir Sonia pabusdavo ankstyvais rytais, i?gird? kitapus plonos miegamojo sienos raudan?ius t?vus. Tada vaikai klupin?dami ateidavo ? t?v? kambar?, pamatydavo t?v? a?aras ir, nieko nesuprasdami, sutrikdavo, ta?iau patys labai nenusimindavo. Tam tikra prasme A?okas ir A?ima gyveno lyg senukai – nebeliko t?, kuriuos jie kadaise pa?inojo ir myl?jo. Tie ?mon?s liko atmintyje, ir tik ten A?okas ir A?ima gal?jo ie?koti paguodos. Net tie ?eimos nariai, kurie dar gyveno, ka?kod?l jiems atrod? mir?, nes negal?jo j? nei matyti, nei paliesti. Kai kas nors kartkart?mis telefonu prane?davo apie gimimus ar vestuves, j? nugaromis perb?gdavo ?altukas. Kaip gali b?ti, kad jie dar gyvi, dar kalba? A?okas ir A?ima giminai?ius Kalkutoje pamatydavo tik kas keleri metai ir pasijusdavo dar keis?iau – ?e?ios ar a?tuonios savait?s pral?kdavo lyg sapnas. O kai sugr??davo ? kukl? savo nam? Pembertono kelyje, niekas jiems nebeprimindavo ?imto ar daugiau k? tik matyt? gimini?, ir Ganguliams atrodydavo, kad jie pasaulyje yra vieninteliai. Jie ?inojo, kad ?mon?s, su kuriais augo, niekada nepamatys j? gyvenimo – niekada rytais ne?kv?ps dr?gno Naujosios Anglijos oro, nereg?s d?m?, kylan?i? i? kaimyno namo, nedreb?s automobilyje, laukdami, kol atitirps ap?erk?nij?s stiklas ir su?ils variklis. Ta?iau atsitiktiniam ?mogui Ganguliai, i?skyrus j? pavard? ant pa?to d??ut?s ir ? j? metamus laikra??ius India Abroad ir Sangbad Bichitra, niekuo nesiskyr? nuo kaimyn?. A?oko ir A?imos gara?e, kaip ir kit?, stov?jo kastuvai, gen?jimo ?irkl?s, rogut?s. Jie ?sigijo kepsnin?, kad vasar? prieangyje gal?t? gaminti tanduri patiekalus. ?engdami kiekvien? ?ingsn?, pirkdami kiek-vien? pirkin?, kad ir kok? ma??, jie apsvarstydavo ir pasitardavo su draugais bengalais. Kuo skiriasi plastikinis gr?blys nuo metalinio? Kas geriau – gyva eglut? ar dirbtin?? Per Pad?kos dien? ?eima kepdavo kalakut?, ?trindavo j? ?esnakais, kmynais ir aitri?ja paprika, gruod?io m?nes? ant dur? prikaldavo vainik?, senius besmegenius apri?davo vilnoniais ?aliais, o per Velykas, nuspalvin? virtus kiau?inius violetine ir rausva spalvomis, susl?pdavo aplink nam?. D?l Gogolio ir Sonios jie kaskart vis i?taigingiau ?vent? Kristaus Gimim? ir tos dienos vaikai laukdavo daug labiau nei Durgos ir Sarasvat?s pagarbinimo ?ven?i?. Per apeigas, patogumo d?lei organizuojamas ?e?tadieniais du kartus per metus, t?vai nusitempdavo Gogol? ir Soni? ? bengal? i?nuomot? vidurin? mokykl? ar Kolumbo riteri? sal?, kur vaikai tur?davo barstyti seren?i? ?iedlapius ant kartoninio deiv?s atvaizdo ir valgyti pr?sk? vegetarin? maist?. To niekaip nesulyginsi su Kal?domis, kai jie pakabindavo ant ?idinio atbrailos kojini?, pad?davo Kal?d? Seneliui sausaini? ir pieno, gaudavo ??snis dovan? ir likdavo namie, nes nereik?davo eiti ? mokykl?. A?okas ir A?ima nusileido dar kelias at?vilgiais. Tiesa, ?mona ir toliau vilk?jo tik sar?, nieko daugiau, ir av?jo sandalus „Bata“. Ta?iau vyras, ?prat?s d?v?ti pasi?tus pagal u?sakym? mar?kinius ir kelnes, i?moko nusipirkti juos jau pasi?tus, parkerius i?keit? ? ra?iklius, o skutimosi peiliukus „Wilkinson“ ir ?epet?l? i? ?erno plauk? – ? skustuvus „Bic“, kuri? nusipirkdavo pakelyje po ?e?is. A?okas jau tur?jo vis? d?stytojo etat?, ta?iau eidamas ? universitet? nebesivilko ?varko ir nesiri?o kaklary?io. Kadangi laikrod? gal?jo pamatyti visur – prie lovos, vir? virykl?s, ant kurios virdavosi arbat?, automobilyje, ant sienos, prie?ais darbo stal?, jis liov?si ne?ioj?s rankin? laikrod?, pasl?p? savo „Favre Leuba“ giliai kojini? stal?iuje. Prekybos centre t?vai leisdavo Gogoliui prikrauti ve?im?l? produkt?, kuriuos valgydavo tik vaikai – atskirai suvyniot? s?rio skilteli?, majonezo, tun?, de?raini?. Gogolio pietums jie kulinarijos parduotuv?je pirkdavo m?sos u?kand?i?. Rytais A?ima sutepdavo sumu?tini? su r?kyta Bolon?s de?ra arba jautienos pjausniu. Primygtinai pra?oma, ji nusileisdavo ir kart? per savait? pagamindavo s?nui amerikieti?k? vakarien? – kept? vi??iuk? „Shake’n Bake“ arba makaron? „Hamburger Helper“ su malta ?riena. ?eima gyveno pagal i?gales, ta?iau b?tinai nuva?iuodavo ? Kembrid?? su vaikais, kai Orsono Velso kino teatre b?davo rodoma Apu trilogija[8 - Garsus Indijos re?isieriaus Satjad?ito R?jaus filmas, sukurtas pagal dvi bengal? autori? noveles.], Atminimo sal?je ?okdavo Kathakali ?ok?jai arba grodavo sitaro atlik?jai. Kai Gogolis prad?jo lankyti tre?i? klas?, t?vai kiekvien? ?e?tadien? ve?davo j? ? vieno i? draug? namus mokytis bengal? kalbos ir susipa?inti su savo kra?to kult?ra, A?imai ir A?okui keldavo nerim? tai, kad j? vaikai labai pana??s ? amerikie?ius – puikiai kalba kalba, kuri vis dar kartais juos trikdydavo, ir tokiu akcentu, prie kurio jie niekaip nepriprato. Per bengal? kalbos pamokas Gogolis mok?si savo prot?vi? ab?c?l?s, kuri prasideda gerkl?s gale tariamu neaspiruotu garsu k ir, tvirtai per?jusi gomuriu, baigiasi nepagaunamomis bals?mis, kurios tarsi tvyro aplink l?pas. Jis lavinosi ra?yti raides, pakabintas ant strypo, ir pagaliau i? t? sud?ting? fig?r? i?moko sukurpti savo vard?. Vaikai skaitydavo angli?kai apie bengal? renesans? ir revoliucinius Subhaso ?andro Bos?s ?ygdarbius, ta?iau nerod? susidom?jimo, labiau nor?jo mokytis baleto ar ?aisti softbol?. Gogolis nekent? t? u?si?mim?, nes d?l j? kas antr? ?e?tadien? tur?davo praleisti rytines pie?imo pamokas, kurias prad?jo lankyti paskatintas dail?s mokytojo. Pie?imo pamokos vykdavo vir?utiniame vie?osios bibliotekos auk?te, o gra?iomis dienomis vaikus, ne?inus dideliais bloknotais ir pie?tukais, mokytojas i?sivesdavo ? istorin? rajon? ir liepdavo pie?ti kurio nors pastato fasad?. Per bengal? kalbos pamokas mokiniai skaitydavo i? ranka susi?t? penkiame?iams skirt? elementori?, kuriuos j? mokytoja atsive?? i? Kalkutos ir kurie buvo atspausdinti – Gogolis negal?jo to nepasteb?ti – ant popieriaus, pana?aus ? mokykloje naudojam? sulankstom? tualetin? popieri?. Vaikyst?je Gogolis nesiprie?ino savo vardui, atpa?indavo j? kelio ?enkluose: GO LEFT, GO RIGHT, GO SLOW[9 - „Suk ? kair?, suk ? de?in?, va?iuok l?tai“ (angl.).]. Gimtadieniams motina u?sakydavo tort? su jo vardu, i?pie?tu ant balto ?erk?noto pavir?iaus ry?kiai m?lynu cukruotu ?riftu. Viskas buvo gerai. Berniukas nenusimindavo, nematydamas savo vardo ant rakt? grandin?li?, metalini? smeigtuk?, ?aldytuv? magnetuk?. T?vai jam pasak?, jog pavadino j? garsaus rus? ra?ytojo, gimusio ankstesniame ?imtmetyje, vardu, kad ra?ytojo – taigi ir jo paties – vardas yra ?inomas visame pasaulyje ir bus ?inomas am?inai. Kart? t?vas nusived? s?n? ? universiteto bibliotek? ir parod? ant lentynos, kurios vaikas dar negal?jo pasiekti, Gogolio knyg? nugar?les. Kai t?vas kur papuola atvert? vien? knyg?, berniukas pamat?, jog raid?s joje dar ma?esn?s nei jo pam?gtose Hard?io berniuk? knygose. – Po keleri? met? gal?si jas skaityti, – pasak? jam tada t?vas. Pavaduojantys mokytojai, pamat? jo vard? s?ra?e, suglumdavo ir, dar prie? i?kviesdami atsakin?ti, tarsi nor?davo atsipra?yti u? tai, kad ver?ia Gogol? atsiliepti „a?“, bet susiprasdavo tik v?liau. Po met? ar dvej? mokiniai nebeerzindavo berniuko ir nebesakydavo: „Giggle“ ar „Gargle“[10 - Giggle (angl.) – kikenti, gargle (angl.) – gargaliuoti.]. Savo s?naus vard? t?vai ?prato matyti kal?dini? spektakli? programose. „Gogolis – puikus, smalsus ir puikiai bendradarbiaujantis su kitais mokinys“ – kasmet ra?ydavo mokytojai jo pa?ymi? knygel?je. „Pirmyn, Gogoli!“ – ?aukdavo klas?s draugai auksinio rudens dienomis, kai ?aisdamas beisbol? jis ?aibi?kai nul?kdavo prie fini?o vietos arba b?gdavo sprint?. O d?l Gangulio pavard?s: iki berniukui sukako de?imt met? jis jau buvo apsilank?s Kalkutoje tris kartus – du kartus vasar? ir kart? per deiv?s Durgos ?vent?, i? paskutin?s kelion?s prisimin?, kaip pamat? savo pavard?, pagarbiai i?rai?yt? ant nubaltintos jo seneli? namo i?orin?s sienos. O kaip jis nustebo Kalkutos telefon? knygoje pamat?s ?e?is puslapius su Ganguli? pavarde – kiekviename puslapyje po tris skiltis. Gogolis nor?jo i?sipl??ti tuos puslapius ir parsive?ti kaip suvenyr?, bet kai pasak? tai vienam i? pusbroli?, tas tik nusijuok?. Kai ?eima va?iuodavo taksi per miest? aplankyti ?vairi? giminai?i?, t?vas atkreipdavo s?naus d?mes? ? j? pavard? ant konditerijos parduotuvi? tent?, ra?tin?s preki? parduotuvi?, optik?, jis pasak?, kad „Ganguli“ yra brit? palikimas, taip anglai tardavo j? pavard?, kuri i? tikr?j? buvo Gangopadhij?jus. Gr???s ? nam? Pembertono kelyje, Gogolis pad?jo t?vui paraid?iui sud?ti vard? GANGULI ir priklijuoti atskiras auksines jo raides, kurias pirko pagamintas ?kini? preki? parduotuv?je, ant pa?to d??ut?s. Ta?iau vien? ryt?, po Helovino, eidamas ? autobus? stotel?, Gogolis pamat?, jog i? vardo lik? tik GANG, o toliau pie?tuku prira?yta GREEN[11 - Angli?kai gang – gauja, o green – ?alias.]. Vos tai pama?ius, jam u?kaito ausys ir jis parb?go namo jausdamas ?leik?tul?, ?sitikin?s, kad t?vas labai ?si?eis. Nors Ganguli buvo ir Gogolio pavard?, ta?iau jis jaut?, kad jos i?niekinimas ne tiek nukreiptas ? j? ar ? Soni?, kiek ? j? t?vus, nes pasteb?jo, kad parduotuvi? kasininkai pa?aipiai ?ypsosi i? t?v? akcento ir mieliau kalbina Gogol?, lyg jo t?vai apskritai nemok?t? kalb?ti angli?kai arba b?t? kurti. Ta?iau t?vas tokiais atvejais likdavo ramus. Toks jis buvo ir i?gird?s apie pa?to d??ut?. – Tai tik berniuk? i?daigos, – pasak? jis numodamas ranka. T? vakar? jie v?l nuva?iavo ? ?kini? preki? parduotuv? ir nusipirko tr?kstamas raides. Kart? ypa? i?ry?k?jo jo vardo savitumas. Berniukui buvo sukak? vienuolika met?, jis mok?si ?e?toje klas?je, kai mokykla ka?kokia istorine proga suorganizavo ekskursij?. Dvi klas?s, dvi mokytojos, dar dvi pri?i?r?tojos s?do ? autobus? ir nuva?iavo per miest? ? greitkel?. Buvo ?alta, gra?i lapkri?io diena, ?ydrame danguje – n? vieno debes?lio, ?em? klojo nuo med?i? nukrit? ry?kiai geltoni lapai. Vaikai r?kavo, dainavo ir g?r? aliuminio folija apvyniotas sodos vandens skardines. I? prad?i? jie aplank? tekstil?s fabrik? ka?kur Rod Ailande. Paskui sustojo neda?ytame namelyje su ma?ais langeliais, stovin?iame erdviame ?em?s sklype. Kai ??jus ? vid? akys apsiprato su blausia ?viesa, vaikai pamat? stal?, ant kurio stov?jo ra?alin?, suodin? ?idin?, geld? ir trump?, siaur? lov?. Mokytoja pasak?, kad anks?iau ?ia gyveno poetas. Visi baldai buvo patraukti i? vidurio ir atitverti virv?mis, ant kuri? kabojo ?enklai, persp?jantys eksponat? neliesti rankomis. Lubos buvo tokios ?emos, kad mokytojos, eidamos i? vieno apytamsio kambario ? kit?, tur?davo palenkti galvas. Ap?i?r?j? virtuv? su gele?ine krosnele ir akmenine kriaukle, mokiniai i?sirikiavo eilute ant keliuko, vedan?io link i?viet?s kieme. Pamat? skardin? kibir?, ant virv?s kabant? po medine k?de, jie pasibjaur?j? ??ktel?jo. Suvenyr? krautuv?l?je Gogolis nusipirko namo atviruk? ir plunksnos pavidalo ra?ikl?. Paskutinis ekskursijos sustojimas buvo netoliese esan?iose kapin?se prie poeto kapo. Vaikai kelias minutes vaik??iojo nuo vieno antkapio prie kito, tarp stor? ir plon? paminklini? lent?, kai kurios buvo atsilenkusios, tarsi v?jo nup?stos. Antkapiai ketvirtainiai ir i?lenkti, juodi ir pilki, da?niau paprasti nei spindintys, apaug? kerp?mis ir samanomis. Daugelio antkapi? u?ra?ai nusitryn?. Mokiniai surado antkap? su poeto vardu. – I?sirikiuokite, – paliep? mokytoja, – metas atlikti u?duot?. Kiekvienas mokinys gavo po kelis lapus laikra?tinio popieriaus ir storus spalvotus pie?tukus su nuluptomis etiket?mis. Gogolis pajuto, kaip jo nugara perb?go ?altukas. Jis niekada anks?iau nebuvo lank?sis kapin?se, mat? jas tik prob?g?mais, prava?iuodamas ma?ina. Priemiestyje buvo didel?s kapin?s. Kart?, kai Gogolis su ?eima buvo ?strig? kam?tyje, jie i? toli pamat? laidotuves ir nuo tol, kai tik va?iuodavo pro ?al?, motina liepdavo nukreipti ?vilgsn? ? ?al?. Ta?iau kaip nustebo Gogolis, kai mokytoja liep? ne pie?ti antkapius, o juos trinti. Pa?musi laikra?t?, mokytoja pati parod?, kaip tai daryti. Ie?kodami savo vard? ir pavard?i?, vaikai prad?jo lakstyti tarp antkapi? eili?, per sausus, kietus lapus. Keli pergalingai d?i?gavo, tvirtindami es? su kuo nors susij? giminyst?s ry?iais. – Smitas! – ?auk? jie. – Kolinsas! – Vudas! Gogolis jau buvo pakankamai didelis ir ?inojo, jog tose kapin?se n?ra Ganguli?, kad jis pats bus ne palaidotas, o sudegintas, ir jo k?nas toje ?alyje neu?ims ?em?s ploto, ant jokio antkapio nebus jo vardo. Kalkutoje pro taksi lang?, o kart? nuo seneli? namo stogo jis mat?, kaip ant ne?tuv? ?mon?s ne?a g?l?mis papuo?tus, ? drobules suvyniotus mirusi?j? k?nus. Jis pri?jo prie vieno grak?taus, pajuodusio, maloniai atrodan?io, vir?uje prie? susiliejim? su kry?iumi suapvalinto antkapio, atsiklaup? ant ?ol?s ir, priglaud?s laikra?tin? popieri?, prad?jo atsargiai viena pie?tuko puse trinti. Saul? jau leidosi, jo pir?tai nuo ?al?io sustiro. Mokytojos ir pri?i?r?tojos s?d?jo ant ?em?s, i?tiesusios kojas, atsir?musios nugaromis ? antkapius. Ore pa-sklido m?tini? cigare?i? kvapas. I? prad?i? berniukui nieko nei??jo – ant popieriaus buvo matyti tik gr?d?ta, tamsiai m?lyna blanki terlion?. Ta?iau paskui staiga jis pie?tuku pajuto lengv? pasiprie?inim? ir ant popieriaus viena po kitos stebuklingai i?ry?k?jo raid?s ABID?A KREIVENAS, 1701–45. Gogolis niekada nebuvo sutik?s ?mogaus vardu Abid?a ir svarst?, kaip i?tarti tok? vard?, jis vyri?kas ar moteri?kas. Pri?j?s prie kito, p?dos auk?tumo antkapio, jis priglaud? prie jo kit? popieriaus lap? ir jame perskait?: ENGI?AS MEITERIS, VAIKAS. ?sivaizduodamas, jog po ?eme guli ne didesni nei jo paties kaulai, Gogolis kr?ptel?jo. Kai kuriems klas?s vaikams tokia u?duotis nusibodo ir jie ?m? vaikytis vienas kit? aplink antkapius, stumdytis, erzinti ir pok??ti kramtom?ja guma. Ta?iau Gogolis ?jo nuo vieno antkapio prie kito, atgaivindamas juose i?kaltas raides. PEREGRIN? VOTON, MIR? 1699. EZEKIELIS IR JURAJAS LOKVUDAI, BROLIAI, ILS?KIT?S RAMYB?JE. Jam patiko tie vardai, patiko j? keistumas ir spalvingumas. – Toki? vard? dabar da?nai nei?girsi, – eidama pro ?al? pasak? viena i? pri?i?r?toj?, ?vilgtel?jusi ? jo paveikslus. – Jie ka?kuo pana??s ? tavo vard?. Iki tol Gogolis niekada negalvodavo, kad vardai, kaip ir ?mon?s, laikui b?gant, nyksta, mir?ta. Gr??dami atgal ? mokykl? vaikai savo paveikslus supl???, suglam??, prad?jo laidyti gniu?ulus vieni kitiems ? galvas, paliko numestus po tamsiai ?aliomis autobuso s?dyn?mis. Gogolis tyl?jo ir s?d?jo, laikydamas ant keli? savo paveikslus atsargiai lyg pergamentus. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/jhumpa-lahiri/bendravardis/?lfrom=688855901) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом. notes Примечания 1 Sign (angl.) – pasira?yti, cough (angl.) – kos?ti. 2 Drie?? r??is. 3 Sahibas – Indijoje asmens, u?iman?io auk?t? visuomenin? post?, titulas. 4 Malonybinis senel?s vardas bengali?kai. 5 Ritualinis pirmas vaiko pamaitinimas kietu maistu. 6 Ginkluot? maoistini? grupuo?i? pavadinimas Indijoje. 7 JAV medini? gyvenam?j? nam? architekt?ros stiliai. 8 Garsus Indijos re?isieriaus Satjad?ito R?jaus filmas, sukurtas pagal dvi bengal? autori? noveles. 9 „Suk ? kair?, suk ? de?in?, va?iuok l?tai“ (angl.). 10 Giggle (angl.) – kikenti, gargle (angl.) – gargaliuoti. 11 Angli?kai gang – gauja, o green – ?alias.