Kaneli? ?eimos skandalas

Kaneli? ?eimos skandalas Michelle Reid Jausm? egzotika "Neprotinga j? pykdyti… Bet Entonas Palis nir?ta! Jis yra Kaneli?, turtingos graik? ?eimos, ?s?nis ir turi paveld?ti j? turtus. Ta?iau netik?tai atsiranda tikroji paveld?toja – dailut? Zoja Elis. Zojai graiki?ka kilm? nieko nerei?kia, bet permainos beld?iasi ? jos duris – tiksliau, beld?iasi Entonas su visa savo r?s?ia didybe. O Zoja net nenutuokia, k? jis ketina daryti toliau…" Michelle Reid Kaneli? ?eimos skandalas Pirmas skyrius Entonas Palis pakilo nuo k?d?s ir ?ingsniuodamas ? kit? kabineto pus? perliejo nekantriu ?vilgsniu daugyb? zvimbian?i? telefon?, gulin?i? ant stalo. Jis sustojo prie siekian?ios lubas stiklin?s sienos, pro kuri? atsiv?r? Londono panorama. D?l smarkiai suraukt? antaki? jo lygi auksin? kakta atrod? tamsesn?. Kai ??ryt ?iniose buvo paskelbtos sukre?ian?ios naujienos apie Teo Kanelio seniai prarasto s?naus mirt?, akcij? bir?a prad?jo smukti, o nesiliaujantys skambu?iai rod?, kad pad?tis tik blog?ja. – A? suprantu u?uominas, Spirai, – ?g?l? jis kalb?damas telefonu, kur? vienintel? malon?jo pasteb?ti. – Ta?iau tai nerei?kia, kad imsiu panikuoti. – N? ne?tariau, jog Teo tur?jo s?n?, – apstulbintas, kad ne?inojo tokio svarbaus ir pavojingo fakto, parei?k? Spiras Laskaris. – Kaip ir daugelis, maniau, jog tu esi jo ?p?dinis. – A? nesu Teo ?p?dinis ir niekada juo nebuvau, – paneig? Entonas. Jis pyko, kad nenutild? ?i? paskal?, vos tik jos ?m? sklisti. – Mes nesame net tolimi gimin?s. – Bet pastaruosius dvide?imt trejus metus tu buvai jam lyg s?nus! Graikams b?dingu mostu, rei?kian?iu neigim?, Entonas lo?tel?jo galv? atgal – jis nem?go kalb?ti apie savo santykius su Teo Kaneliu – ir parei?k?: – Teo tik r?pinosi mano aukl?jimu ir i?silavinimu, nieko daugiau. – Taip pat jis saugojo tavo asmenin? turt? ir u?tikrino, kad Palis Group b?t? pa?ioje investicij? med?io vir??n?je, kol tu sulaukei tinkamo am?iaus, kad gal?tum vadovauti pats, – primin? Spiras. – Netikiu, jog jis taip elg?si vien i? geros ?irdies. Nes buvo be?irdis, – nesusilaik?s prid?r? Spiras mintyse. Teo Kanelis buvo geriau ?inomas kaip negailestingai griaunantis kit? imperijas, o ne puosel?jantis jas. – Pripa?ink, Entonai, Teo reng? tave jau nuo de?imties met?, kad u?imtum jo viet?, visi tai ?ino. D?l nepagarbaus Spiro tono Entonui u?vir? pyktis. – Mes kalbame ne apie tai, – ?altai atkirto jis. – Tavo darbas nutildyti visus gr?sm? kelian?ius gandus apie mano ir Teo santykius, o ne ie?koti daugiau paskal?. Vos tik baig?s kalb?ti Entonas pajuto, jog atmosfera pasikeit?. Jis k? tik pasinaudojo auk?tesne pad?timi prie? vien? i? patikimiausi? savo darbuotoj?. – ?inoma, – teisininko Spiro Laskario tonas tapo ?altas ir formalus. – Tuoj pat to imsiuosi. Pokalbis baig?si nemaloniai. Susierzin?s d?l susiklos?iusios pad?ties Entonas pasuko atgal prie darbo stalo, kad gal?t? numesti telefon? prie kit?. Beveik i?kart jis prad?jo skamb?ti v?l, ta?iau tai jo nenustebino. Visi, kurie buvo susij? su pasaulio finansais, dabar ??tb?t steng?si su?inoti, kaip Leandro Kanelio, Teo prarasto s?naus, mirtis ?takos Eltono pad?t? Kanelis Intrakom kompanijoje. Entono ir Teo santykiams i?kilo rimta gr?sm? – dabartiniams, ne praeities. Jis apsi?m? tvarkyti daugum? Teo reikal?, kai senis prie? dvejus metus susirgo ir apsigyveno nuosavoje saloje, nors informacija apie ligos rimtum? dar nei?kilo ? vie?um?. Tai tik ma?as ?viesos ta?kelis, mirksintis ??lstan?ios audros viduryje, ni?riai m?st? Entonas. Kaneli? ?eimos akcijos neatlaikyt? dar vieno stipraus sm?gio, jei i?ai?k?t?, kad Teo yra pernelyg silpnas pats r?pintis savo verslo imperija, tod?l Entonas leido visiems manyti, jog Teo reng? j? tapti savo ?p?diniu. Tyliai keikdamasis jis pagrieb? vien? i? telefon? ir paskambino Spirui nor?damas ?sitikinti, jog informacija, kuri? k? tik ?iam patik?jo, i?liks konfidenciali. Spiras jaut?si ??eistas, kad Entonas nusprend? jam priminti etikos taisykles, bet pri?ad?jo, jog niekada niekam neatskleis slaptos informacijos. D?damas telefon? Entonas pasisuko, klubu atsir?m? ? stalo kra?t? ir m?sliai susirauk? nukreipdamas ?vilgsn? ? savo batus. Jis jaut?si kaip ?onglierius ir jo veid? sekundei i?kreip? grimasa: vienas kamuoliukas reikalavo, kad jis palikt? Teo verslo reikalus smagiai suktis ore drauge su jo paties pasauline kompanij? grupe, o kitas – kad gint? savo principus ir i?didum?. Ta?iau dabar ? vidur? buvo i?mestas tre?ias kamuoliukas, neprognozuojamas ir priklausantis Leandrui Kaneliui, ?mogui, kur? Entonas vargiai prisimin?, kuris pab?go i? savo suplanuot? vestuvi? b?damas a?tuoniolikos, ir nuo to laiko niekas apie j? nebegird?jo. Tiksliau sakant, iki dabar, kai i?ai?k?jo, jog varg?elis mir?. Entonas atsiduso. Ta?iau Teo anks?iau pamir?to s?naus mirtis nebuvo tos ??lstan?ios audros prie?astis. Prie?astis buvo atradimas, kad Leandras turi ?eim?. Teis?ti Kaneli? ?eimos ?p?diniai. I?ties?s ilgapir?t? rank? Entonas pa?m? bulvarin? laikra?t?, kuris i?spausdino t? istorij?, ir pa?velg? ? ka?kokio jauno reporterio i? ka?in kur i?kast? nuotrauk?. Joje buvo Leandras Kanelis, leid?iantis laik? su savo ?eima. Nuotraukoje buvo matyti e?eras, med?iai ir tviskanti saul? fone. Ant seno modelio sportin?s ma?inos gaubto buvo pad?tas pintas senamadi?kas i?kyl? krep?ys. Auk?tas, tamsus ir labai i?vaizdus Leandras Kanelis stov?jo prie?ais ma?in? ir atrod? steb?tinai pana?us ? Teo prie? kelis ilgus de?imtme?ius. ?i?r?damas ? objektyv? Leandras ?ypsojosi. Entonas mat?, kad jis buvo laimingas. Leandras did?iavosi dviem moterimis, kurias laik? apkabin?s po tvirtais savo pe?iais. Abi moterys buvo ?viesios odos ir ?viesi? plauk?. Vyresnioji, Leandro ?mona, buvo tokia ne?tikin?tai gra?i, kad nek?l? nuostabos, jog j? santuoka i?liko tvirta visus tuos gana skurd?ius dvide?imt trejus metus, palyginti su tuo, k? jie gal?jo tur?ti jei Teo neb?t?… Entonas nutrauk? mint?, kol ?i dar galutinai nesusiformavo, jausdamas, kad ?tampa, kuri staigiai sutrauk? jo pilvo raumenis, buvo anks?iau dar nepatirtas jausmas – kalt?. Nuo a?tuoneri? jis gavo visk?, kas geriausia i? to, k? gal?jo duoti Teo turtai, tuo tarpu ?ie ?mon?s tur?jo kovoti, kad… Neb?damas pasireng?s su?inoti, k? tai rei?k? jam, Entonas v?l nutrauk? mint?. Laimingas – jis steng?si i?siai?kinti ?? rei?kin?, nes jam tai buvo svarbu. Jei ir buvo koks nors dalykas, kuriuo Teo s?nus gal?jo m?gautis, o Entonas patyr? visai nedaug, tai laim?, ?vytinti ?moni?, esan?i? nuotraukoje, veiduose. Jo ?vilgsnis nukrypo ? kit? moter?, prigludusi? prie Leandro ?ono. Nors nuotrauka buvo sena – atrod?, jog merginai dar tik ?e?iolika, – buvo matyti, kad Zoja Kanelis taps tokia pat gra?uole kaip ir jos motina, su tokia pat liekna fig?ra ir auksiniais plaukais, tokiomis pa?iomis m?lynomis akimis ir pla?ia geidulinga ?ypsena. Laimingas. ??kart tas ?odis perv?r? Enton? lyg ?altas v?jo g?sis. ?alia ?ios nuotraukos buvo i?spausdinta kita, vaizduojanti dabar jau dvide?imt dvej? met? sulaukusios Leandro dukters, i?einan?ios i? ligonin?s su glob?ji?kai rankose laikomu nauju jos ?eimos nariu. Patirtas ?okas ir sielvartas i?tryn? laim?. Ji atrod? i?balusi, liesa ir suvargusi. Zoja Kanelis, i?einanti i? ligonin?s su naujagimiu broliu, – skelb? u?ra?as po nuotrauka. – Dvide?imt dvej? mergina buvo i?vykusi studijuoti ? Man?esterio universitet?, kai t?vai pateko ? tragi?k? automobilio avarij? praeit? savait?. Leandras Kanelis nuo su?eidim? mir? vietoje. Jo ?mona Laura mir? netrukus po to, kai gim? j?dviej? s?nus. Tragedija ?vyko… Nedr?sus beldimas ? duris privert? Enton? pakelti akis ir Rub?, jo asmenin? asistent?, ??eng? ? kabinet?. – Kas dabar? – paklaus? jis at?ariai. – Atleiskite, kad trukdau, Entonai, – atsipra?? Rub? ?vilgsniu permesdama vis dar skamban?ius telefonus. – Teo Kanelis skambina pagrindine linija ir reikalauja su jumis pasikalb?ti. Nurij?s rinktin? keiksm? Entonas pad?jo laikra?t? ir pakilo nuo darbo stalo. Sekund? jis stov?jo rimtai svarstydamas, ar nereik?t? pasielgti kaip bailiui ir atsisakyti priimti skambut?. Bet Entonas negal?jo taip padaryti, Rub? tai ?inojo, tod?l j? ir sutrukd?. – Gerai, sujunk. – Entonas ap?jo stal? ir atsis?d?s atgal ? savo kr?sl? pak?l? telefono ragel? laukdamas, kol Rub? nukreips skambut?. Entonas ?inojo, kas jo laukia. Po galais, jis tai ?inojo. – Labas rytas, Teo, – pasisveikino jis maloniai. – A? noriu berniuko, Entonai, – jo ausyje suskambo ?iurk?tus ir ?mus Teo Kanelio balsas. – Atgabenk man mano an?k?! – Ne?inojau, kad tavo pavard? Kanelis, – i?tar? Siuz? su nuostaba ?i?r?dama ? gerai ?inom? verslo ?enkl?, priklausant? Kanelis Intrakom, ant voko, kur? Zoja k? tik paniekinamai numet? ant virtuv?s stalo. – T?tis nubrauk? Kan, kai atvyko gyventi ? Anglij?. – Nes bijojo b?ti sugautas savo priekabaus t?vo ir gr??intas ? Graikij?, kur b?t? prival?j?s ?vykdyti savo pareig?, – piktai paman? Zoja, nors Siuzei pasak? kit? prie?ast?. – Jis galvojo, kad Anglijoje bus papras?iau ja naudotis. Siuz?s akys vis dar buvo i?pl?stos. – Bet tu visuomet ?inojai, jog esi Kanelis? Zoja linktel?jo. – Ji yra ?ra?yta mano gimimo liudijime. Dabar ji ?ra?yta ir Tobio gimimo liudijime, – mintyse prid?r? Zoja; jos akys sublizgo prisiminus, kur dar ji buvo priversta pastaruoju metu pasinaudoti Kanelio pavarde. – A? neken?iu jos, – dusdama i?tar? Zoja m?gindama sulaikyti a?aras, kai atsimin? save, s?din?i? ir ?i?rin?i? ? t? pavard? dviejuose mirties liudijimuose t? pa?i? dien?, kai buvo u?registruotas Tobio gimimas. – Pamir?k pavard?, – Siuz? suspaud? jos rank?. – Nereik?jo man jos min?ti. Kod?l ne? ?iuo metu ji ?m??avo visoje ?iniasklaidoje, nes ka?kokiam jaunam vietinio laikra?tpalaikio reporteriui pasisek? pasteb?ti Kanelio pavard? ra?ant istorij? apie jos t?v? ??t?. Jis buvo gan?tinai smalsus, kad i?kapstyt? informacij? lyg seklys. Zoja svarst?, ar tas pats reporteris netrukus dirbs vienam i? svarbiausi? bulvarini? laikra??i?. Jis tikrai nusipeln? paauk?tinimo u? tai, kad i?ai?kino toki? sensacij?. – Jau?iuosi keistai, – pasak? Siuz? s?d?dama ir dairydamasi jaukioje virtuv?je, kuri buvo ir svetain?. – Kod?l? – paklaus? Zoja sumirks?dama, kad neprad?t? ried?ti a?aros. – Nes esi nepadoriai turtingo graik? magnato an?k?, ta?iau gyveni mano kaimynyst?je, paprastame namelyje viduryje Islingtono. – Tik nemanyk, jog tai pasaka, virtusi tikrove, – Zoja atsistojo ir nune?? j? puodelius ? kriaukl?. – A? nesu Pelen? ir nenoriu ja b?ti. Teo Kanelis… – ji nenor?jo kreiptis ? j? ar bent galvoti j? esant jos seneliu, – man yra niekas. – ?is lai?kas sako k? kita, Zoja, – primin? Siuz?. – ?ia ra?oma, kad Teo Kanelis nori su tavimi susipa?inti. – Ne su manimi – su Tobiu. Nusisukdama Zoja sukry?iavo rankas ant skausmo i?kankinto savo k?no, nepasteb?dama, kad tai pabr???, kiek svorio ji prarado per ?ias kelias siaubingas savaites. Jos paprastai ?vies?s ir auksu blizgantys plaukai dabar buvo prarad? ?vilges? ir atrod? sunk?s, suri?ti ? arklio uodeg?, kuri tik pabr??? ?tamp? veide. Zojos m?lynas akis r?mino tams?s ?e??liai, o jos visuomet besi?ypsan?i? l?p? kampu?iai sviro ?emyn ir pakildavo tik tada, kai laikydavo rankose savo broliuk? Tob?. – Tas siaubingas ?mogus i?si?ad?jo savo paties s?naus! Jis n? karto nem?gino susipa?inti nei su mano mama, kol ?i buvo gyva, nei su manimi. Susidom?ti mumis Teo privert? neigiamas ?iniasklaidos po?i?ris ? j? – tai vienintel? prie?astis. Dar turb?t noras padaryti i? Tobio geresn? savo klon?, nei jam pavyko su mano t?vu. – Zoja giliai ?kv?p?, ta?iau tai buvo u?slopinta rauda. – Jis ?altas ir be?irdis ?mogus, apgail?tinas senas despotas ir Tobio n? pir?tu nepalies! – Oho, – i?kv?p? Siuz? po sekund?s be?ad?s tylos. – Gan?tinai sunk? akmen? laikai u?antyje. N? ne?sivaizduoji, kok? sunk?, – kar?iai pagalvojo Zoja. Su trupu?iu atsidavimo ir paramos i? ned?kingo senio, jos t?vui tikriausiai neb?t? reik?j? paskutini? dvide?imt trej? met? praleisti remontuojant bei kantriai ir su meile blizginant senovines sportines ma?inas, kurias atsive?? ? Anglij? b?gdamas nuo ?eimini? ry?i? su velniu. Tik tada, kai Zoja pabudo vidury nakties k?k?iodama ir prisimindama vaizdus i? kraupios avarijos, jai ?ov? ? galv? mintis, kad jos t?vas taip brangino t? kvail? sen? ma?in?, nes tai buvo vienintelis daiktas, siejantis j? su namais. Galb?t, tik galb?t, jei Teo b?t? buv?s r?pestingesnis, jos t?vas b?t? ve??s motin? ? ligonin? naujesniu ir labiau patikimu automobiliu. Tada galb?t, tik galb?t, ma?ina b?t? juos apsaugojusi nuo stiprios sm?gio j?gos, nu?ud?iusios juos abu. Zoja vis dar studijuot? Man?esteryje, o Tobis, miegantis antrame auk?te, savo ma?ame kambar?lyje, vis dar tur?t? j? mylin?ius t?vus. Oho, – pagalvojo ji atkartodama Siuz? ir sulaikydama a?aras. – ?ia ra?oma, kad ??ryt pus? dvyliktos pas tave atvyks jo atstovas, – Siuz? gr??o prie lai?ko. Teo Kanelis siun?ia savo atstov?, kuris susitart? su ja, ir n? nesivargina padaryti to pats. – Tai rei?kia, jog jis bus ?ia bet kuri? minut?. Tik dar vienas asmuo i? ilgos virtin?s ?moni?, kurie ateidavo ir i?eidavo i? Zojos gyvenimo per pastar?sias tris siaubingas savaites: gydytojai, aku?er?s, socialiniai darbuotojai i? ?imt? skirting? departament?, norintys patikrinti, ar ji sugeba pasir?pinti savo ma?uoju broliuku ir ar gali gauti koki? nors pa?alp?. Kiekvienas j? atvykdavo su nuobod?iai ilgu klausimynu apie jos asmenin? gyvenim?, kur? ji prival?jo u?pildyti, jei nor?jo r?pintis Tobiu. Taip, ji met? studijas universitete, kad gal?t? pasir?pinti broliu. Taip, ?inoma, ji pasiruo?usi ?sidarbinti, jei vaik? r?pyba pasi?lyt? darb?. Ne, ji neturi vaikino, kuris gal?t? atsikraustyti pas j?. Ne, ji nebuvo pasileidusi ar neatsakinga. ?inoma, ji nepalikt? Tobio vieno namuose, pati i??jusi pa??lti su draug?mis. Tardymai vis t?s?si ir kiekviename i? j? buvo pilna toki? nemaloniai ?kyri? klausim?, kad Zojai vis dar pa?iurpdavo oda i? nuoskaudos. Tada ji prisimin? ?mones i? laidojimo nam?, tylius, ramius ir labai profesionaliai pad?jusius apsispr?sti d?l organizavimo paties baisiausio ?vykio, kok? tik gal?jo patirti gedinti dukt?. Tai ?vyko prie? tris dienas, ta?iau jos senelis neatsiunt? jokio atstovo pasi?i?r?ti, kaip laidojami jo s?nus ir marti. Ka?in ar d?l triuk?mingos spaudos reklamos, ar d?l visi?ko abejingumo? Zoja ne?inojo ir ?iuo metu jai tai ner?p?jo. Jis nepasirod?. Liko pasisl?p?s savo dramblio kaulo bok?te, kai ?iniasklaidos atstovai lyg sk?riai u?pl?do laidotuves. Tai atved? j? prie galutinio s?ra?o ?moni?, su kuriais ji buvo priversta susitikti per ?ias tris nepakeliamas savaites: tarakonai, i?lind? i? pakampi? t? pa?i? dien?, kai pasirod? sensacinga istorija. Tie, kurie at?jo dau?ydami duris ir si?lydami didelius pinigus u? i?skirtines teises ? jos istorij?, ir tie, kurie vis dar buvo apsistoj? u? jos nam? tik ir laukdami, kol ji i?eis laukan, kad gal?t? pulti. Ar jie ten, nes jiems r?pi jos ir Tobio tragi?ka netektis? Ne. Jie ten, nes Teo Kanelis – atsiskyr?lis, pasisl?p?s savo nuosavoje saloje ka?kur viduryje Eg?jo j?ros ir taip puikiai saugantis savo privatum?, kad ?i istorija tapo sultingu sunokusiu abrikosu, kurio ?iniasklaidos atstovai negal?jo atsispirti nesurij?, net jei jo sultys bjauraus skonio, o viduryje t?no bjaurus kirminas – Eltonas Palis. Tamsus, auk?tas ir ?avus sekso simbolis ir labai protingas svarbios Palis Group kompanijos vadovas. Palis nesisteng?, kad jo vardas b?t? minimas laikra??iuose, versle ar pramogose, bet Zojai teko gird?ti apie dirbtinai susikurt? ?vaizd?. Ta?iau kol ?i istorija nei?kilo ? vie?um?, ji ne?inojo kad Entonas buvo ?mogus, skyn?s vaisius po jos t?vo i?tr?mimo. Zojos viduje virte vir? pyktis, deginantis lyg gyvos energijos kamuolys, kurstomas vien tik vardo – Entonas Palis. Da?nai, ypa? tada, kai ilgai galvodavo apie t? vard?, pyktis u?liedavo j? vis? ir u?go?davo poreik? likti pasin?rusiai ? sielvart?. Ar tai jos graiki?kas kraujas, kuris, jai ne?inant, sukeldavo tro?kim? neapk?sti? Staiga pasigirdo ?ai?us dur? skambutis. Abi moterys ?sitemp? ir susi?valg?. Siuz? atsistojo. – Galb?t tai tik ?urnalistas, v?l bandantis laim?, – pasvarst? ji. Ta?iau Zoja nujaut?, jog tai – Teo Kanelio atstovas. Lai?ke buvo ra?oma, kad jis atvyks pus? dvyliktos, o ant sienos prie?ais kabantis senas laikrodis rod? vienuolika valand? ir trisde?imt minu?i?. Turtingieji, turintys daug galios, tikisi, jog j? nurodymai bus vykdomi sekund?s tikslumu, – ni?riai pagalvojo Zoja i?sitiesdama visu ?giu, nuleisdama siaurus pe?ius atgal ir ?kv?pdama oro. Taigi at?jo akimirka, kai ji i?siai?kins, ko i? ties? nori Teo Kanelis. Zoja neabejojo, kad jis pasi?lys ne?tik?tinai nepadori? sum? u? Tob?. – Ar nori, kad pasilik?iau? Paskutines savaites besilaukian?ios antrojo vaikelio, Siuz?s pasi?lymas buvo nuo?irdus, bet Zoja jos veide mat? abejon?. Pastarosiomis savait?mis Siuz? buvo nuostabi kaimyn? ir draug?: ji ?s?lindavo pro u?pakalines duris, kad niekas jos nepasteb?t?, atsisakydavo kalb?tis su ?iniasklaidos atstovais, kai i?eidavo i? nam? apsipirkti ar pasiimti dukrel?s i? ?aidim? grup?s, – Zoja ?inojo, kad Siuz? mieliau nedalyvaut? ?iame pokalbyje. – Tau jau laikas eiti pasiimti Lius?s, – primin? Zoja draugei suvokdama, kad ji viena turi tai i?tverti. – Ar esi tuo tikra? A? i?eisiu pro u?pakalines duris. V?l pasigirdo dur? skambutis, priversdamas moteris pajud?ti. Siuz? nu?jo galini? dur? link, o Zoja tuo metu pasuko kita kryptimi. Kai ji pri?jo prie masyvi? medini? paradini? dur?, i?girdo u?sidarant galines duris. Zojai i?d?i?vo burna ir ji nurijo seiles. ?irdis ?m? plakti smarkiau. Nervingai ?luostydamasi delnus ? d?ins? ?onus ji u?truko dar minut?l?, kol nutais? ?altos ir nenusiteikusios bendrauti min?, ir tik tada siektel?jo dur? u?rakto. Mintyse ji tik?josi i?vysti neauk?t?, kresn?, vidutinio am?iaus graik?, kurio i?vaizda r?kte r?kt? – kietas teisininkas. Ta?iau atidariusi duris ir pama?iusi u? j? stovint? vyr?, Zoja sustingo i? nuostabos. Auk?tas, tamsus, nepriekai?tingai apsireng?s, jis atrod? lyg egzoti?kas tamsusis princas, vilkintis itali?ku kostiumu. ?odis gra?us pernelyg menkai apib?dino jo lygius, auksinius prakaulius bruo?us ir gilias, vidurnak?io spalvos akis, kurios j? trauk? lyg magnetai. Zoja dar niekada nebuvo ma?iusi toki? aki?. Jos vert? j? jaustis nesmagiai, lyg m?gindamos hipnotizuoti. Net kai kilo ?urmulys tarp ?urnalist?, Zoja vis dar negal?jo atitraukti nuo jo ?vilgsnio. Jis buvo toks auk?tas, kad beveik nebuvo matyti, kas vyksta jam u? nugaros: ?urnalistai r?kdami b?r? jiems klausimus, operatoriai ir fotografai gr?m?si d?l vietos, nor?dami pagauti geriausi? kadr?. O jis stov?jo, tarsi nieko nevykt?, apsuptas ratu u? nugaros stovin?i? stambi? vyr?, d?vin?i? nepriekai?tingus juodus kostiumus. Kai pagaliau sugeb?jo ?vilgsn? nukreipti kiek ?emiau, Zoja ?sistebeilijo ? geiduling? jo nesi?ypsan?i? l?p? linij?. ?irdyje mai??si ?vairiausios emocijos, kuri? ji negal?jo atpa?inti. Zoja netgi buvo apker?ta jo gyvos, ?ad? atiman?ios pozos ir idealiai tvarking? manier?: atpalaiduoti plat?s pe?iai po tamsiu ?varku, neslepian?iu jo lieso, kieto kaip uola k?no kont?r? po ?iug?dan?iais baltais mar?kiniais ir dalyki?ku tamsiu kaklarai??iu. Nuo jo dvelkianti elegancija Zojai bylojo apie nepalenkiam? pasitik?jim? savimi, nuo kurio jai pa?iurpo oda. Pirm? kart? per tris savaites ji prisimin? savo apgail?tin? i?vaizd?: seni, nune?ioti d?insai, kuriuos u?sitemp? ??ryt, ir dilg?iojantis ?inojimas, kad plaukai jau senokai nemat? vandens. Vienoje rankoje ji gniau?? seno megztinio kra?tus, kuris priklaus? jos motinai ir Zoja d?v?jo j? vis? savait?. Jis buvo didelis, p?kuotas ir ji neju?iomis spausdavo drabu?? prie sav?s nor?dama paguodos, nes jis vis dar kvep?jo mama. Vyri?kis prav?r? gra?ios formos l?pas ir prad?jo pokalb?. – Labas rytas, panele Kanelis, – pasisveikino pa?iu ramiausiu ir gra?iausiu balsu. – Manau, j?s lauk?te man?s. Zojai ?m? suktis galva, ta?iau ne d?l jo, o d?l visai kitos prie?asties: ?velnus, labai kult?ringas vyri?kio tonas su graiki?ku akcentu buvo toks pana?us ? jos t?vo bals?, kad ji patyr? kone fizin? skausm?. Entonas steb?jo kaip Zoja u?simerk? ir susvirduliavo prie?ais j?. Ji atrod? taip, lyg tuoj nualps. Jei prie? tris savaites darytoje nuotraukoje ant ligonin?s laipt? jam ji pasirod? palau?ta, tai dabar Entonas Zoj? mat? trapi?, i?bly?kusi? ir toki? silpn?, tarsi menkiausias v?jo g?sis gal?t? j? nup?sti. Entonas susilaik? nenusikeik?s ir instinktyviai i?ties? rank? nor?damas j? sugauti, ta?iau Zoja atsimerk? ir pama?iusi jo rank? atsitrauk? nuo jos lyg nuo puolan?ios gyvat?s. I?tiktas ?oko akimirksn? jis negal?jo pajud?ti. Pajuto ka?k? pana?aus ? ?si?eidim? nuvilnijant kr?tine; jam prireik? didel?s i?tverm?s ir u?sispyrimo, kad jausmai neatsispind?t? veide. ?inodamas, jog u? nugaros vis dar spie?iasi ?urnalistai, Entonas steng?si greitai k? nors sugalvoti. Zojai tikrai nereikia liudinink?, stebin?i? kiekvien? jos judes? ir i?rai?k?. Entonas nenor?jo, kad jie perprast? jos i?rai?k?. Jam reik?jo, kad jie abu atsidurt? u? u?dar? dur? prie? tai, kai ji nustos taip ? j? ?i?r?jusi ir ims ??eidin?ti, ar, dar blogiau, u?trenks jam prie? nos? duris. Kai Entonas ketino patraukti Zojos rank? nuo dur?, kad gal?t? jas u?daryti, ji staigiai atitrauk? j? vengdama jo prisilietimo. Nauja u?gaulumo liepsna nutvilk? jo i?didum?, bet jis u?trenk? u? sav?s duris tik?damasis, kad jo i?rai?ka nieko neatskleid?. Kai tik durys u?siv?r?, juos apsupo tyla. Zoja buvo per metr? nuo jo ir virp?jo, svyruodama lyg sugautas pauk?tis, vis dar g?sdinan?iai i?bly?kusi ir ?i?rinti ? j?. Entonas pasteb?jo j? turint stulbinan?ias ?alsvai melsvas akis ir bra?ki? raudonumo l?pas. Ka?kas suvirp?jo pilvo apa?ioje, bet jis nekreip? ? tai d?mesio, suirz?s, kad tokiu metu jau?ia tok? didel? seksualin? potrauk?. – A? atsipra?au, – rimtai prad?jo jis, – kad be j?s? sutikimo ?sibroviau ? j?s? namus. Pamaniau, jog bus geriau aptarti m?s? reikalus be pa?alini?. Zoja nieko neatsak?. Tik mirks?jo ilgomis, l?tai judan?iomis aukso rudumo blakstienomis. Entonui atrod?, kad ji jo n? nemato. Zoja glaud? prie kr?tin?s pat? keis?iausi? raudon? drabu??, lyg tik jis j? laikyt? ant koj?. – Leiskite pam?ginti dar kart?, – jis buvo atkaklus ir nesusivok?, kad jie stovi labai siaurame prie?kambaryje su auk?tyn vedan?iais laiptais jam i? kair?s. – A? vardu… – A? ?inau, kas j?s, – i?kv?p? Zoja dreban?iu balsu. Jis – tas vyras, kurio pavard? buvo minima taip pat da?nai kaip ir jos. Jis – tas vyras, ? kur? Teo Kanelis i?keit? jos t?v?. – J?s esate Entonas Palis. Teo Kanelio ?s?nis ir ?p?dinis. Antras skyrius ??kart tarp j?dviej? stojo kitokia tyla. Kupina nei?sakyt? Zojos min?i?, nors Entonas mat? paniek? jos veide. Jis i?spaud? kreiv? ?ypsen?. – Taigi jau esate apie mane gird?jusi. Piktas ?vilgsnis, kuriuo ji nu?velg? Entono ?ypsn?, sugniu?d? j?. – Tur??iau b?ti kur?ia ir akla, kad neb??iau gird?jusi apie jus, pone Pali, – atkirto Zoja, tada apsisuko ir patrauk? ? namo gilum?, palikdama j? apsispr?sti sekti i? paskos ar ne. I? jos elgesio Entonas suprato, kad bet kuriuo atveju paskatinimo i? jos nesulauks. Teo, tau dar atsir?gs u? tai, – ni?riai paman? jis dairydamasis aplink. Namas buvo ma?ytis, tipi?kas Viktorijos laik? terasinis b?stas su sta?iais siaurais laiptais ir dvejomis pu?in?mis durimis, vedan?iomis i? prie?kambario. Jis buvo gra?iai dekoruotas, o grindis deng? gelsvai rudos spalvos kilimas. Ta?iau, jei Entonas kada nors b?t? pagalvoj?s apie tai, kaip Leandras Kanelis gyveno nuo to laiko, kai paliko vien? i? turtingiausi? Graikijos ?eim?, vaizdas labai skirt?si nuo kuklios realyb?s. Zoja pranyko u? tolimiausi? dur?; ?kv?p?s oro Entonas nusek? jai i? paskos. Rado j? stovin?i? stebinan?iai didel?je virtuv?je, kuri, regis, buvo dar ir svetain?, kurioje stov?jo did?iul? m?lyna sofa ir k?d?, sukurian?ios patogi? pasis?d?jimo viet?. Vien? kamp? u??m? televizorius. Tarp jo ir sofos stov?jo bulvariniais laikra??iais nukrautas kavos staliukas. Kit? kambario pus? u??m? didelis medinis stalas, u?dengdamas did?i?j? dal? grind?, o prie sien? buvo pritvirtintos pu?in?s spintel?s. Ant vienos i? j? Entonas pasteb?jo i?d?stytus k?dikio reikmenis, apie kuriuos nutuok? tik teori?kai. Prie sofos stov?jo ka?kas pana?aus ? vaiki?k? lovyt?, nors jis nemat? joje gulin?io k?dikio. – Jis miega vir?uje. Zoja u?klupo j? ?i?rint. Entonas pasisuko ? j? ir prav?r? burn? ketindamas paklausti, kaip laikosi k?dikis, bet ji buvo greitesn?. – ?ia j? erzina ?urnalist? ?urmulys, ypa?, kai jie ima skambinti ? duris. Tod?l u?migdau j? vir?uje, kitoje namo pus?je, kur ne taip gird?ti triuk?mas. – Ar skambinote ? policij?, kad juos i?vaikyt?? – paklaus? Entonas raukydamasis. Zoja pa?velg? ? j? taip, tarsi jam b?t? i?augusi dar viena galva. – Mes nepriklausome karali?kajai ?eimai, pone Pali. Policija sako, kad negali nieko padaryti, tad pra?ymas tokiu li?dnu metu palikti mus ramyb?je, mums nepadeda. Atsipra?ysiu minut?lei. Jausdamasis, lyg b?t? gav?s antaus? u? tai, kad buvo toks kvailas, Entonas steb?jo, kaip ji pasisuka ir i?eina pro galines duris. Kelias keistas sekundes jis galvojo, kad Zoja pab?gs ir paliks j? ?ia stovint? it visi?k? mulk?. Ta?iau steb?damas j? per virtuv?s lang? mat?, kaip ji per?jo papuo?ta pav?sine, ?sprausta ? ma?? erdv?, ir sustojusi prie galini? kiemo varteli? u?st?m? dvi sunkias skl?stis. Entonas sutiko, jog galb?t jis nusipeln? antausio, nes Zoja tur?jo u?sibarikaduoti, ta?iau tai, kad reik?jo u?skl?sti vartelius, privert? j? susim?styti, kas i?smuko pro galin? i??jim? prie? jam ateinant. Vyras? Vaikinas? Ar d?l ?iniasklaidos d?mesio jie tur?jo t?sti roman? slap?iomis? Ka?kod?l jis nenor?jo per giliai kapstytis, nes mintis, kad Zoja Kanelis de?imt minu?i? prie? jam pasirodant buvo meilu?io gl?byje, jam nelabai patiko. ? jo planus, susijusius su Zoja, nebuvo ?trauktas erzinantis atsikratymas meilu?iu. U?sklendusi vartelius po Siuz?s i??jimo, Zoja pasinaudojo proga pab?ti lauke ir suimti save ? rankas. I? vis? ?moni? susitikimas b?tent su Entonu Paliu jai suk?l? ?ok?, bet i?girdus, kad jo balsas skamba kaip jos t?vo, Zoja suprato vos tramdanti a?aras. Ar ma?a to, kad jis u?ima jos t?vo viet?? Ar dar turi ir kalb?ti jo balsu? Zoja praleido dar kelias minutes nuimin?dama drabu?ius, kuriuos paliko d?i?ti ant skalbini? virv?s ??ryt, drauge m?gindama sustiprinti gynyb?. Ji negal?jo sau leisti pasirodyti pa?eid?iama Entono Palio akyse. Zoja ?inojo kod?l jis ?ia. Reik?jo b?ti gana stipriai, kad atsisakyt? bet kokio Entono pasi?lymo nekreipdama d?mesio ? jo bals?. O, t?ti, – bej?gi?kai pagalvojo ji ir sekund? u?merk? akis trok?dama, kad jis b?t? ?ia. Jos nuostabusis t?vas su savo ramiu, ?velniu elgesiu ir, ak, sumenkusiu i?didumu. Jis ?inot?, kaip susitvarkyti su tokiu kaip Entonas Palis, ypa? ?alia stovint jos gra?iajai motinai. Ta?iau visa tai apskritai nevykt?, jei jie b?t? ?ia, – primin? sau Zoja. Ne, ji buvo palikta vienui viena ginti Tob? nuo grobuoni?k? Teo Kanelio gniau?t?, kuris naudojosi vyri?kiu, ?iuo metu stovin?iu jos virtuv?je. Gr??usi Zoja rado Enton? stovint? ten pat, kur j? paliko, beki?ant? mobil?j? telefon? ? ki?en?. Jo asmenyb? u??m? vis? kambar?, paversdama j? visai ma?u. Vyri?kis atrod? taip prabangiai, taip i?puosel?tai ir tvarkingai. Anglies juodumo ?ilkinis, be joki? rauk?leli? kostiumas r?mino jo galing? fig?r?; veido bruo?ai buvo tokie tobuli, kad j? negadino nei rom?ni?ka nosis, nei stori ir ?vilgantys it atlasas juodi plaukai, kuri? kirpimas tobulai i?ry?kino galvos form?, nei ?variai nuskustas, lyg i?kaltas blizgantis jo smakras. Entonas pak?l? akis ir pagavo jos stebint? ?vilgsn?, o Zoja v?l pajuto k?nu perb?gant ?iurpuliukus. – A? susitariau su apsauginiais, kad ne?leist? ?ia ?urnalist?. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/michelle-reid/kaneli-eimos-skandalas/?lfrom=688855901) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.